| | Bereikalingi kvietimai Autorius: | 2009 04 19 22:44 | Žiūrėta: 7380 Norėčiau, kad ateitum pas mane žiemos vakarą ir kad susiglaudę už lango, žvelgdami į tamsių ir šaltų gatvių vienatvę, prisimintume žiemas iš pasakų, kuriose kartu gyvenome šito nežinodami. Nedrąsiais žingsniais ėjome tais pačiais užburtais takais, tu ir aš, žengėm drauge per vilkų knibždančius miškus, tos pačios dvasios sekė mus iš samanų kuokštų ant bokšto sienų, o aplinkui šmėkščiojo varnai. Abu drauge, to nežinodami, galbūt nuo tų bokštų žvelgėme į mūsų laukiantį paslaptingą gyvenimą. Ten pirmąkart ir suspurdėjo mumyse nutrūkgalviški ir švelnūs troškimai. Ar tu prisimeni? – meiliai apsikabinę šiltame kambaryje, paklausime vienas kito, ir tu patikliais man šypsosies, o lauke barškės vėjo purtoma stogo skarda. Bet tu – dabar aš prisimenu – nežinai senų pasakų apie bevardžius karalius, pabaisas ir užkerėtus sodus. Niekuomet nevaikščiotum sužavėta po stebuklingais, žmogaus balsu kalbančiais medžiais, niekuomet nesibelstum į apleistos pielies vartus, naktį nežingsniuotum į toli toli spinksinčią šviesą nei užsnūstum po Rytų žvaigždėmis, sūpuojama šventojo luoto. Žiemos vakarą už lango mes tikriausiai sėdėtumėm tylūs, aš – klaidžiodamas po mirusiais pasakas, tu – pasinėrus į kitokius, man nežinomus rūpesčius. Aš paklausčiau „Ar tu prisimeni?“, bet tu neprisimintum. Norėčiau pavasario dieną, kai dangus pilkas, o vėjas gainioja gatvėmis keis pernykščius lapus, vaikščioti su tavim po priemiesčio kvartalus ir kad būtų sekmadienis. Tokiose vietose dažnai kyla lūdnų ir didingų minčių; būna valandų, kai ten klaidžioja poezija, sujungia širdis tų, kurie myli vienas kitą. O be to, ten gimsta viltys, kurių nemoki išsakyti – iš neaprėpiamų horizontų už namų, nuriedančių traukinių, iš šiaurės debesų. Tiesiog laikysimės už rankų ir eisime lengvu žingsniu pasakodami vienas kitam paikus, juokingus ir mielus dalykus. Kol užsidegs gatvių žibintai ir iš varganų daugiabučių išlįs grėsmingos miesto istorijos, nuotykiai ir geidžiami romanai. Tuomet mes tylėsime, tebesilaikydami už rankų, nes sielos kalbasi be žodžių. Bet tu – dabar aš prisimenu – niekuomet nepasakotum man paikų, juokingų ir mielų dalykų. Todėl ir nemoki mylėt tų sekmadienių, apie kuriuos kalbu, tavo siela negali tyloje šnekėtis su manąja, tu nepastebi nei valandų, kai miestą užvaldo kerai, nei vilčių, nusileidžiančių su debesim iš šiaurės. Tau mielesnės šviesos, minia, į tave žvilgčiojantys vyrai, gatvės, kuriose, sako, gali sutikt fortūną. Tu kitokia nei aš, ir jeigu susiruoštum tokią dieną pasivaikščioti, skųstumeisi nuovargiu; būtų tiktai taip ir niekaip kitaip. Dar norėčiau vasarą nuvykti su tavim į nuošalų slėnį ir be perstojo juoktis iš pačių paprasčiausių dalykų, važiuoti patyrinėti miškų, baltų kelių, apleistų namų paslapčių. Sustoti ant medinio tilto pažvelgti į skubantį vandenį, klausytis telegrafo stulpuose ilgos, begalinės istorijos, kuri keliauja iš pasaulio galo ir kur nukeliaus –nežinia. Ir skinti pievų gėles, išsitiesti ant žolės, saulėtoje tyloje stebėti bedugnį dangų, praplaukiančius baltus debesėlius, kalnų viršūnes. Tu pasakytum: „Kaip gražu!“ Daugiau nieko neištartum, nes būtume laimingi, kad kūnai atsikratė metų naštos, o sielos nuskaidrėjo tarsi ką tik užgimusios. Be tu – dabar galvoju – tu dairytumeis aplinkui nieko nesuprasdama, man baisu, pasakytum, tu susirūpinusi sustotum ir pasilenktum apžiūrėt kojinės, nekantraudama grįžti, paprašytum kitos cigaretės. Prabiltum ne „Kaip gražu!“, bet apie kitus menkus dalykėlius, kurie man nerūpi. Nes, deja, tu tokia. Nebūtume nė akimirką laimingi. Tirkai norėčiau – leisk pasakyti – norėčiau su tavim už parankės žengti plačiomis miesto gatvėmis gęstant lapkričio saulėlydžiui, kuomet dangus krištolinio skaidrumo. Kada visokie baubai laksto virš kupolų arba tūno grindinio duobėse, svarstydami patamsėjusius žmones, kada gatvės jau prispildžiusios nerimo. Kada po žemę klajoja prisiminimai apie palaimingą metą ir naujos viltingos nuojautos, palikdamos po savęs į muziką panašų skambėjimą. Su vaikišku nekaltu išdidumu žiūrėsime į kitų veidus, į tūkstančius veidų, plaukiančių kaip upė. Patys to nežinodami mes skleisime džiaugsmo šviesą, ir visi bus priversti žvelgti į mus ne su pavydu ar pagieža, bet su gerumu, vos vos šypsodamiesi, nes toks vakaras išgydo žmogaus silpnybes. Bet tu – puikiai suprantu – užuot žiūrėjusi į krištolinį dangų ir besileidžiančios saulės nušviestą lėktuvų rikiuotę, užsigeisi stabtelėti prie vitrinų, aukso, šilkų, kitokių prašmatnybių – tokių niekingų dalykų. Todėl ir nepastebėsi nei slampinėjančių vaiduoklių, nei nuojautų, negirsdėsi, kaip aš, kad šaukia išpuikęs likimas. Nei išgirstum tos muzikos, nei suprastum, kodėl žmonės žiūri į mus gera linkinčiais veidais. Tu mąstytum pie menką savo rytojų, ir veltui virš tavęs auksinės bokštelių statulos iškeltų špagas paskutiniams spinduliams. O aš jausčiausi vienišas. Veltui. Gal visa tai niekai, gal tu geresnė už mane, nereikalauji tiek daug iš gyvenimo. Gal esi teisi tu, gal kvaila stengtis. Vis dėl to norėčiau tave bent dar kartą išvysti, taip, bent išvysti. Tebus taip, akip bus, mes kaip nors gyvensim ir drauge atrasim džiaugsmą. Nesvarbu, dieną ar naktį, vasarą ar rudenį, nežinomam krašte, kukliam name, purvinoj užeigoje. Man užteks, kad būsi arti. Ten aš neklausysiu – pažadu – stogo girgždėjimo, nežiūrėsiu į debesis, nekreipsiu dėmesio į muziką ir vėją. Išsižadėsiu šių bereikalingų dalykų, nors juos ir myliu. Turėsiu kantrybės, jei nesuprasi, ką tau sakau, jei kalbėsi apie man keistus reikalus, jei skųsies senais drabužiais ar dėl pinigų. Nebus vadinamosios poezijos, bendrų vilčių, meilei tokio artimo ilgesio. Bet tu būsi arti. Ir pamatysi, įstengsime gyventi gana laimingai, labai paprastai, vyras ir moteris, kaip ir būna bet kuriame pasaulio kampelyje. Bet tu – dabar galvoju – esi penelyg tolima – šimtai sunkiai įveikiamų kilometrų. Tu esi gyvenime, kurio aš neišmanau, šalia tavęs kiti vyrai, kuriems galbūt šypsais, kaip man anuomet. Tiek nedaug laiko tereikėjo, kad mane pamirštum. Galbūt nebeįstengsi prisiminti net mano vardo. Aš jau išėjęs iš tavo pasaulio, susimaišęs su nesuskaičiuojmais šešėliais. Vis dėlto tik apie tave galvoju. Ir man patinka pasakot tau šiuos dalykus.
Dino Buzzatti | | | | | | | | | | | | | | *** Autorius: | 2009 04 08 13:01 | Žiūrėta: 6207 DRAUGUI
Ta didelė geltona saulė, kurią tu dovanojai man buvo per sunki.
Tavo medžius su ryto rasa ir tuos pilkai mėlynus debesis aš paslėpiau. Jie lauks savo laiko.
Tu žinai, net gi tą permatomą lietų, kiaurai merkiantį pavasarį aš paslėpiau giliai širdyje.
Sau palikau tik truputėlį saulės spindulių šviesos, raudonai violetinių medžių atraižų ir daug, begalo daug laiko, kurio tu man žadėjai.
Galbūt… galbūt tu buvai išties teisus sakydmas, kad laiko nėra. Yra tik kelios amžinybės pilnos minutės, pripildytos sekundžių tėkmės. Ir taip ilgai trumpi metai vynu užliejantys tavo ir mano –mūsų - klaidas.
Tu buvai teisus sakydamas, kad ir mūsų nėra. Galbūt… galbūt dabar aš laiminga, nes liko…
Liko tavo dovanota saulė, nors ir per sunki, liko medžiai, sidabro lašais pasipuošę, debesys, siekiantys savo sparnais ištroškusią žemę ir lietus, ištaisantis tavo ir mano – mūsų – klaidas.
Galbūt…
Galbūt to užtenka, kad būtum…
(begalo laimingas).
(Laiškai sau)
| | | | | | | *** Autorius: | 2009 02 25 17:03 | Žiūrėta: 6803 Kartais vaikaus tavo meilės lašus ir tikiu lengvais pažadais, kurie pavasario vėjais slapstosi mano mintyse ir širdies užkampiuose. Kartais laukiu tavo šypsenos – perlų vėrinio ant mano kaklo ar plazdenančios drugio sparne. Laukiu tavo akių – bedugnio vasaros dangaus ir tavo bučinių byrančių vyšnios žiedlapiais ant mano ištroškusių lūpų. Laukiu tavo prisilietimo – svaiginančio ir širpuliu nuvilnijančio mano kūnu, ir tavo minčių patogiai įsitaisiusių pegaso sparnuose, ir tavo žodžių tirpstančių saulėje. Alsavimo tavo tiesiai man į delnus. Laukiu... | | | | | | | Kartais... Autorius: | 2009 01 22 23:03 | Žiūrėta: 7437 Kartais jaučiu lyg stovėčiau vietoj ir tarsi laikas aplenkia mane, skrieja, užgoždamas ir pasiimdamas žemės rutulį, o aš tik stoviu ir stebiu viską iš šalies.
Kartais jaučiuos nepaliesta laiko ir perpučiama vėjo. Arba lengva kaip pienės pūkas, pakilusi nuo žemės ir skriejanti savo minčių link. O kartais jaučiuos lyg vanduo, skaidrus ir permatomas, nestovintis vietoj, besikeičiantis, bėgantis ir tyras kaip kalnų šaltinis. Kartais aš būnu saulė, kaitri ir deginanti ir žemė alsuoja prisigėrus mano spindulių kvapo ir šiltos versmės. Retkarčiais aš tampu debesimi, tyliai plaukiančiu žuvimi pro tavo galvą ar tuoj praplupsiančiu gaiviu pavasario lietum ir skriejančiu dangaus ir viesulo žirgais virš klonių ir laukų, miškų ir pievų. Kartais aš būnu ugnim, niokojančia liepsna ar stingdančiu ledo žvilgsniu. Kartais aš būnu šešėliu tavo kambario sienom prabėgančiu ir tyliai besiliečiančiu prie tavo minčių pirštų galiukais. O kartais aš tiesiog būnu žmogum, mylinčiu, kenčiančiu, besidžiaugiančiu vien tuo, kad esu. Kad būnu. Kartais... | | | | |
|
