Įdėmiai žiūriu aukštyn, į kompiuterinių žvaigždžių galaktiką. Pasukęs galvą į dešinę, matau penkias languotas kaip šachmatų lenta plokštumas, apjungtas laiptų ir nusagstytas paprastais geometriniais bokštais bei arkomis. Spausdamas rankinio valdymo mygtuką, „skrendu“ link šios į žaidimų lentą panašios kosminės stoties, vis labiau ir labiau artėdamas link jos, kol pradedu „vaikščioti“ po viršutinę plokštumą. Aplink slapstosi žmogaus ir nežmogaus pavidalo priešai.
Sukiodamasis aplink, besvoris, atvirame, ryškiame, mechaniškai monotoniškame pasaulyje aš bandau suvaldyti kompiuterinį ginklą, priešais mano akis suspaustą kompiuterinėje rankoje. Vaizdai slenka kartu su mano žvilgsniu, visgi toji slinktis truputį atsilieka, ir todėl jaučiuosi lyg bandydamas žiūrėti po vandeniu. Pasirodo kompiuterinis žmogus geometriškais raumenimis su mėlynomis kelnėmis. Nuspaudžiu ginklo gaiduką. Raketos skrieja, palikdamos lėtai besisklaidančių baltų dūmų pėdsaką.
„Metas numirti“, – lėtai taria šaltas kompiuterio balsas. Kilusiame širdies dūžių, klyksmų ir šūksnių kvadrofoniniame ūžesy mėginu nusitaikyti ginklą, tačiau užslenka milžiniškas gelsvai žalias kompiuterinis šešėlis ir praryja mane. Pterodaktilis lekia vis aukščiau ir aukščiau, kol aš susprogstu kaip ryškus, spalvotas konfeti ir išsisklaidau kompiuterio sukurtoje erdvėje, kurią Williamas Gibsonas savo pamatiniame 1984 metų kūrinyje „Naujasis fantazuotojas“ (Neuromancer) pavadino „kibererdve“. IT priežiūra.
Grįžus į kasdienybės pasaulį, pasirodo, jog stoviu ant mažos apvalios platformos, esančios South Street Seaport gatvėje, Manheteno centre. Ką tik baigiau žaidimą „Daktilio košmaras“ pagal virtualybės sistemą, kuri yra viena pirmųjų plataus vartojimo programų, sukurtų vadinamosios virtualiosios realybės (VR) technologijos pagrindu. Kol kas netgi įmantriausių sistemų modeliai, kuriuos gali sukurti VR, dar yra netobuli, lėtaeigiški, neskoningai lėkšti. Jie daro poveikį tik akims, ausims ir nervingam, pragmatiškam „beždžioniškam protui“, budistų žodžiais tariant. Tačiau nepaisant šių ribotumų, o galbūt kaip tik dėl jų, virtualioji realybė kitame dešimtmetyje gali iš esmės pakeisti patį principą, kuriuo remiasi mūsų mokslas, architektūra, technika, švietimas, medicina, ryšiai ir menas.
