SAVIŽUDIS

       Mąstymas apie savižudybę buvo įprastas Marvino Denningo užsiėmimas. Kartais šios mintys keletui dienų ar net savaičių išsisklaidydavo ir jis pasijusdavo galįs būti beveik normalus, pakankamai normalus, kad kurį laiką pajėgtų gyventi visai padoriai. Tačiau turėtas potraukis ir vėl grįždavo. Tokiomis dienomis gyventi darydavosi nebepakeliama. Bergždžiai stumdamos valandas ištisos paros uždūsdavo beprasmybėje. Žmonių balsai, veidai, elgesys tiesiog pykinte pykindavo.
       Kaip tik dabar, grįžtant iš darbo, jį ir vėl užvaldė noras žudytis. Išjungė radiją. Vairuodamas klausėsi Bethoveno trečiosios, tačiau muzika ėmė atrodyti nevykusi, dirbtina ir nenatūrali.
       „Šūdas,“ – tarstelėjo.
       Marvinas kaip tik važiavo ant pakeliui į namus esančio tilto. Šis tiltas jungė vieno didžiausių pasaulyje uostų krantines.
       Ties tilto viduriu Marvinas sustabdė automobilį, įjungė avarinį signalą ir išlipo lauk. Palei tilto turėklus buvo nutiesta atbraila, – užlipo ant jos.
       Priešais ištįsusi stūksojo gerų dešimties pėdų aukščio vielinė tvora. Norint patekti į aną pusę reikėjo ją perlipti.
       Apačioje ramiai tyvuliavo vanduo. Atrodė tiesiog nuostabiai.
       Aplinkui ėmė darytis kamščiai, buvo piko valandos. Marvino mašina užtvėrė pirmąją juostą. Šia juosta važiavę automobiliai stengėsi persirikiuoti. Eismas strigo.
       Kai kurios mašinos prasilenkdamos pypsėjo. Pravažiuojantys vairuotojai keikė Marviną.
       „Ei, tau ką galvoj negerai?“
       „Gali nerti! Vanduo šiltas!“
       Marvinas tebespoksojo į vandenį. Jis nusprendė persiropšti per tvorą ir šokti. Tačiau tuo metu išgirdo dar vieną balsą:
       „Pone, jums viskas gerai?“
       Prie Marvino mašinos buvo sustojęs policijos automobilis. Sukosi raudonas švyturėlis. Vienas faras artinosi prie jo, kitas – buvo pasilikęs automobilyje.
       Faras skubiu žingsniu ėjo link jo. Jis buvo jaunas, pailgu išblyškusiu veidu.
       „Ar kas atsitiko, pone?“
       „Tai mano automobilis, pareigūne. Jis užgeso ir nebeužsiveda“ ollex auto nuoma
       „Ką veikiate ant atbrailos?“
       „Tiesiog žvalgausi.“
       „Ir kas gi čia tokio įdomaus?“
       „Viso labo žiūriu į vandenį.“
       Faras sustojo priešais.
       „Čia jums ne apžvalgos aikštelė.“
       „Žinau. Bet mašina... Tiesiog stovėjau čia ir laukiau.“
       Marvinas nulipo nuo atbrailos. Faras nenuleido nuo jo akių. Rankose laikė žibintuvėlį.
       „Plačiai atmerkite akis, prašyčiau!“
       Jis pašvietė į kairiąją Marvino akį, paskui – į dešiniąją, tada žibintuvėlį prisegė atgal prie diržo.
       „Parodykite vairuotojo pažymėjimą.“
       Faras paėmė pažymėjimą.
       „Likite, kur esate.“
       Tada nuėjo prie savo automobilio. Persilenkė per mašinos langą, pasitarė su kitu faru. Po kiek laiko atsitiesė, luktelėjo. Dar po kelių minučių grįžo prie Marvino ir padavė jam teises.
       „Pone, jūsų automobilį nuo tilto ketiname patraukti.“
       „Norite pasakyti, kad iškviesite vilkiką? Ačiū.“
       Marvino automobilis stovėjo ant nedidelio šlaito tilto viduryje.
       „Ne, pabandysime jus patempti. Gal tada mašina užsives.“
       „Jūs labai malonus, pareigūne.“
       „Lipkite į automobilį, pone.“
       Marvinas įsėdo į mašiną ir luktelėjo. Policijos mašinai timptelėjus jo automobilį nuleido rankinį stabdį, įjungė laisvą pavarą. Farai pertempė jį per tiltą ir išvažiavo į gatvę. Jis įjungė antrą bėgį, spustelėjo akseleratorių ir automobilis, aišku, užsivedė. Marvinas pamojavo farams ir nuvažiavo.
       Tačiau jie važiavo įkandin. Marvinas tolo nuo tilto, išvažiavo į pagrindinę gatvę, bet jį vis dar sekė. Prasidėjo blokiniai namai. Tačiau policijos automobilis ir toliau riedėjo iš paskos. Pakelėje Marvinas pastebėjo užeigą: „Pailsęs bulius“. Jis įsuko į aikštelę, pastatė automobilį.
       Policijos mašina sustojo greta, už kelių jardų: tarp Marvino ir kavinės. Marvinas išlipo, užrakino automobilį ir nužingsniavo į užeigą. Eidamas pro policijos mašiną jis ir vėl pamojavo, „Ačiū jums darkart, pareigūnai“.
       „Geriau jau susiremontuokit automobilį, pone.“
       „Būtinai, taip ir padarysiu.“
       Į užeigą Marvinas nužingsniavo neatsigręždamas. Viduje buvo sausakimša. Nuo ten besisukinėjančių veidų jo vos nesupykino. Prie įėjimo kabėjo užrašas:

       Marvinas nelaukė. Akimis rado vienintelę laisvą vietą ir nuėjo prie jos. Alkanas jis nebuvo.
       Neilgai trukus, išsipusčiusi rožiniais apdarais išniro milžiniškų gabaritų padavėja. Jos veidas buvo nepaprastai apvalus, lūpos – ryškiai avietinės spalvos. Ji ištiesė jam laminuotą meniu.
       „Sveiki, kaip laikotės?“, – paklausė.
       „Puikiai. O jūs?“
       Neatsakė. Tada vėl prakalbo.
       „Pageidautumėte kavos?“
       „Ne.“
       „Ar jau išsirinkote?“
       „Dar ne. Gal pradžiai atneštumėte taurę vyno.“
       „Kokio vyno pageidautumėte?“
       „Bus gerai ir portveinas.“
       Padavėja apsisuko, Marvinas akimis nulydėjo jos nerealaus dydžio tolstančią subinę.
       Turbūt prie tilto reiks grįžti šią naktį, kai aplinkui niekas nesisukios, – mąstė Marvinas.
       Už Marvino esantį stalelį buvo užėmę du vyrai. Jis girdėjo jų pašnekesį.
       „Dodžeriai varo kaip niekad kietai, ar ne?“
       „Taip. Bet ir Eindželsai yra aukštumoj. Tik pagalvok, kokios bus atkrintamosios.“
       „Joo... Turėtų būt karšta kaip pragare.“
       Tuo metu grįžo vynu nešina padavėja. Taurę ant stalo padėjo sunkiai, dalis gėrimo išsiliejo sutepdamas staltiesę.
       „Atsiprašau, pone.“
       „Nieko baisaus.“
       „Gal jau užsisakysite?“
       „Ne, dar ne.“
       „Dienos meniu šiandien siūlome jautienos filė kepsnį.“
       „Ne, nenoriu. Ačiū.“
       Ji apsuko savo subinę ir nuėjo. Marvinas gurkštelėjo vyno. Skonis buvo ne koks, kažkodėl net sukėlė mintis apie vorus. Užgrojo muzika. Net nereik sakyt, kaip myliu - traukė vyriškas balsas.
       Prie gretimo stalelio toliau vystėsi pokalbis.
       „Žinai, dabar pasakysiu tai, ko tu niekuo gyvu negalėtum tikėtis.“
       „Ir ką?“
       „Ronaldas Reaganas buvo visų laikų geriausias prezidentas, kokį tik turėjo ši šalis.“
       „Liaukis, turėjom jų daugybę. Na ir pasakei.“
       „Jei nebūtume turėję Reagano, tai tie supisti ruskiai dabar jau sukiotųsi po visą pasaulį. Ropštųsi per tvoras į mūsų kiemus. Jis juos patvarkė. Ruskiai gavo suprast su kuo turi reikalų!“
       „Na taip, buvo neblogas žmogus.“
       „Palauk, ką dar tau pasakysiu. Netrukus prasidės KOSMINIS karas! Kausimės su ruskiais! teks muštis dėl mėnulio, dėl Marso, dėl kiekvienos suknistos planetos!“
       „Savo vėliavą mėnulyje mes jau iškėlėm.“
       Marvinas pabaigė vyną ir davė ženklą padavėjai. Netrukus ji atpūškavo.
       „Jau išsirinkote?“
       „Dar vieną vyno, jei nesunku.“
       „Dienos meniu šiandien turime jautienos...“
       „Nereikia, tik vyno.“
       Vėl pasigirdo muzika. Dainavo jau kitas veikėjas: Jei nepakelsi ragelio tuoj, vis tiek ateisiu pas tave rytoj.
       Padavėja atnešė vyno. Pastatė ant stalo.
       „Matot, šįkart neišliejau!“
       Apsimestinai linksmai užkudakavo.
       „Darau pažangą, ar ne?“
       „Viskas tvarkoj...“
       „Mano vardas Diana.“
       „Viskas tvarkoj, Diana.“
       Tada ji nudundėjo atgal prie baro. Ėmė temti. Marvinas siurbčiojo savo vyną.
       Iš tokio aukščio tėkštis į vandenį – tas pats, kas tėkštis ant cemento. Skirtumas tik tas, kad paskui apglėbs melsvas šaltukas. Viena koja – ten, kita koja – šen. Paviršiuje – išsitaršę plaukai. Išbrinkę batai, sustingusios pėdos. Vaizdelis gal ir ne pats gražiausias, bet – esi laisvas. Atsiribojęs nuo visko taip, kad daugiau jau nebėra kur. Visai apsimoka. Šiaip ar taip, – nėr ką prarast. Juk negali turėti visko iškart.
       Staiga kažkas dūžta, pažyra šukės. Užeigos durys atsilapoja, į vidų įsiveržia du vyrai su kojinėm ant galvų. Suspiegia moteris.
       „Užčiaupi kakarinę arba – tu lavonas!“ sužviegia mažesnysis. „Nejuokauju! Ir be pokštų! Darot, kas sakoma arba visus išpyškinam!“
       Užpuolikai išsitraukė brezentinius maišus. Aukštesnysis nuskuodęs prie kasos aparato, trinkteli į jį, iššoka stalčius. Užpuolikas pradeda žerti į maišą kupiūras ir monetas.
       Abu mosuoja trečio kalibro magnumais.
       „Nejudėt!“ užrėkia mažesnysis.
       Ištiesia magnumą, pasisukioja į šalis. Demonstruodamas ginklą apsižvalgo po užeigą.
       „Gerai, o dabar visas pinigines ir rankinukus ant stalo! Ir žiedus! Laikrodžius! Viską! Ir jokių šposų, o tai bus riesta, aišku?“
       Pasileidžia lakstyti nuo vieno stalo prie kito kraudamas viską į maišą.
       Aukštesnysis baigia tuštinti kasą. Tada pažvelgia į susigūžusią, atatupsta žengiančią padavėją. Linkteli į jos pusę: „Kur kiti pinigai?“
       „Ką?“
       „Supisti pinigai! Kur stambios kupiūros?“
       Storoji padavėja stovi kaip įbesta. Mažesnysis atšvilpia prie jos, į kaklą įremia magnumą.
       „Ištaškysiu smegenis! Sakai kur grynieji!“
       Padavėja žiopčioja, stengiasi įkvėpti oro. Šiaip ne taip išstena: „Virtuvėj! Po kriaukle!“
       „Visi liekat savo vietose!“
       Aukštesnysis išlekia į virtuvę.
       Mažasis persigandusią storulę nustumia į šalį. Vėl ima kraustyti nuo stalų daiktus, kišti juos į maišą.
       Neilgai trukus ilgšis grįžta.
       „Supistus pinigus turiu! Dingstam!“
       Tačiau mažasis užsiėmęs.
       „Stebėk duris! Čiupk kiekvieną, kuris tik įeis!“
       „Liaukis! Turim jau pakankamai, judam!“
       „Ne, man reikia visko!“
       Nenustoja kimšęs daiktų į maišą, kol priartėja prie Marvino.
       „Ei, šūdžiau! Kodėl nematau tavo piniginės?“
       Marvinas žvelgė į kaukėtą veidą. Jam jis netgi patiko. Kuo labiau paslėptas žmogaus veidas, tuo mažiau jis atgrasus.
       „Nusprendžiau ją pasilikti sau.“
       „Šūdą tu nusprendei!“
       „Deja, taip jau yra.“
       „Gerai, mažuli, pats prisiprašei!“
       Marvinas ties smilkiniu pajuto magnumą.
       „Dedi piniginę ant stalo!“
       „Na jau ne. Pasilieku ją sau.“
       „Ei,“ – užbaubė aukštesnysis, – „nešdinamės greičiau!“
       Mažasis dar tvirčiau įrėmė ginklą.
       „Nori, kad ištaškyčiau smegenis?“
       „Na gi, šauk“, – tarė Marvinas.
       Marvinas laukė. Trakštelėjo saugiklis. Užpuolikas tvirčiau sugniaužė pistoletą. Marvino smilkinį šaldė vėsus pistoleto vamzdis. Nesijudino, sėdėjo ramiai. Visai šalia kaukolės nuaidėjo triuškinantis smūgis. Tvykstelėjo geltonos, melsvos ir raudonos šviesos pliūpsnis, tačiau skausmo jis nepajuto. Keletui akimirkų kūnas sustingo. Neilgai trukus raumenys atsileido, Marvinas pašoko. Dešine koja įniršęs smogė užpuolikui į pilvą.
       „Aaaa...“
       Užkluptasis numetė maišą, susiėmė už kirkšnių, vos išsilaikė nesuklupęs.
       „A... Šūdas...“
       Tada Marvinas užgirdo antrą kart trakštelint saugiklį. Užpuolikas pakėlė ginklą, spustelėjo gaiduką. Pro kairiąją Marvino ausį prašvilpė kulka, tačiau jo nekliudė: kažkur tolėliau pasigirdo dūžtančio stiklo garsas.
       „Gana jau, dingstam!“ – užstaugė ilgšis.
       Mažesnysis vargais negalais kiek atsitiesė, tada kone dvilinkas, sugniaužęs maišą ir ginklą, nusekė aukštesniajam iš paskos durų link. Po poros akimirkų užpuolikai dingo.

       Tuojau pat vienas per kitą šūkaliodami ėmė blaškytis visi kavinės lankytojai.
       Užeigos vadybininkas, kuris visą tą laiką pasislėpęs tūnojo virtuvėje, kažką šaukė į telefono ragelį.
       Marvinas Deningas ištuštino savo taurę ir mostelėjo storajai padavėjai, kuri visa virpėdama sukiojosi beveik čia pat, vos už kelių pėdų. Jis pakilo, žengė prie jos. „Diana, dar vieną vyno, prašyčiau...“
       „Ach,“ – atsiduso ji, – „na taip... tuojau... žinoma...“
       Marvinas grįžo prie savo stalelio, atsisėdo. Klientai visa gerkle aptarinėjo užpuolimą. Nuo jų klegesio galėjai apsivemti.
       Marvinas lūkuriavo. Pagaliau nešina vynu pasirodė Diana.
       „Ačiū, Diana.“
       Sriubtelėto iš taurės.
       „Jūs, pone, pasielgėte nepaprastai drąsiai. Savo poelgiu išsaugojote ne vieno kliento daiktus.
       „Na... taip...“
       „Vargšeli, jūs kraujuojate!“
       „Su manimi viskas tvarkoj.“
       Diana kiek įkabindama kažkur nudundėjo. Netrukus pasigirdo policijos sirena. Denningas paėmė servetėlę ir priglaudė ją prie pakaušio. Po kurio laiko servetėlę atitraukė ir pažvelgė į ją. Kraujas. Idiotiškas kraujo paprastumas.
       Sugrįžo Diana.
       „Imkit. Sugebėjau rasti tik šią indų šluostę, bet ji švari.“
       „Ačiū.“
       Paėmęs šluostę ją perlenkė ir nenorėdamas įžeisti storulės priglaudė ją prie galvos.
       „Ko gero reiks siūti.“
       „Viskas tvarkoj. Štai kas: atneškite man tą kepsnį, kurį minėjote ir dar galbūt bulvių fri.“
       Diana pasuko į virtuve, Denningas liko gurkšnoti vyną.
       Po minutės kitos laikydami ant dėklų rankas vidun įsiveržė farai.
       „Visi liekat savo vietose!“
       Vienas iš farų buvo tas pats blyškiaveidis, prieš kurį laiką sutrukdęs Denningui ant tilto. Jų akys susitiko. Blyškus pailgaveidis išplėtė akis.
       „Ką čia veikiat?“
       „Laukiu kepsnio. Juk patys atlydėjot mane iki čia, nejau pamiršote?“
       Pro duris įžengė dar du farai.
       „Laukiat kepsnio?“
       „Taip. O ką, tai draudžiama?“
       „Pareigūne“, – išsižiojo vienas greta sėdėjusių klientų, – „šiam žmogui buvo beveik pavykę sulaikyti vieną iš banditų. Jis buvo jį net ant žemės parvertęs.“
       Nešdama Denningo užsakytą kepsnį ir bulves pasirodė Diana. Padėjo maistą ant stalo.
       „Pareigūne, tai – nepaprastai drąsus žmogus“, – pagyrė.
       Vienas iš klientų ėmė ploti. Juo pavyzdžiu pasekė ir kiti.
       Denningas kilstelėjo jų pusėn taurę, tada ją ištuštino.
       Pailgaveidis paklausė: „Gal užpuolikus atpažinote?“
       „Ne, nemanau...“
       Pasigirdo dar viena sirena. Aplink Denningo stalą vienas per kitą grūdosi klientai.
       „Pasitraukit!“ – šūktelėjo susierzinęs faras.
       Lydimas dar vieno faro vidun įžengė kresnas, ne pernelyg protingai atrodantis apšepęs tipas. Apsidairęs jis nukulniavo tiesiai prie Denningo stalelio.
       „Na, ir kas gi čia vyksta?“
       „Mane apiplėšė, apšvarino mano kavinę!“ – šūktelėjo susijaudinęs vadybininkas.
       „Jūs, kas toks būsite?“
       „Ričardas Fuksas, Pailsusio buliaus vadybininkas.“
       Dručkis ištiesė savo ženklelį: „Maršas Hačinsonas, Hilsaido apygarda“, - prisistatė.
       Tada pažvelgė į Denningą. Išsitraukė bloknotą.
       „O jūs kas?“
       „Marvinas Denningas, klientas.“
       „Jis parvertė vieną iš tų plėšikų tiesiai ant grindų“, – įsiterpė Diana.
       „Tai tiesa?“ – Marvino paklausė dručkis.
       „Taip, dėjau jam tiesiai į kiaušus.“
       „Kodėl?“
       „O ką, yra geresnė vieta?“
       „Kaip užpuolikas atrodė?“
       „Taip, kaip atrodo žmogus, ant galvos užsismaukęs kojinę.“
       „Ūgis?“
       „Kokios 5 – 7 pėdos.“
       „Svoris?“
       „Tarkim, 145 svarai.“
       „Turėjo kokių ypatingų požymių?“
       „Ką turit galvoj?“
       „Na, gal užpuolikas turėjo kažką ypatinga, kas išsyk kristų į akis?“
       „Turėjo – trečio kalibro magnumą.“
       Dručkis įkvėpė oro, atsiduso. „Denningai, kažkodėl jūs man nekeliat didelio pasitikėjimo.“
       „Ką gi, Hačinsonai, jausmas, matyt, abipusis: aš irgi nepasakyčiau, kad keltumėt man didelį pasitikėjimą.“
       „Gerai jau, pasilikit savo vietoje.“
       Tada nupūškavo apklausti vadybininko.
       Diana pažvelgė į Denningą.
       „Neprieštarausit, jei prisėsiu šalia? Žinot, viso šito man jau per akis.“
       „Žinoma, sėskitės.“
       Dianai sėdantis visas stalas net susiūbavo.
       „Jūs drąsus“, – pasakė, – „jūs drąsus žmogus. Pati mačiau jūsų žygdarbį.“
       „Ką jau...“ – mostelėjo Denningas.
       „Žinote, gal jums pasirodys netikėta, – pati suprantu, kad tai gali skambėti keistai ar net beprotiškai, – tačiau... Atsilygindama norėčiau padaryti jums ką nors gražaus. Na kaip, ar nustebote tai išgirdęs?“
       „Ne.“
       „Tai neprieštarautumėte, jei pasiūlyčiau ką malonaus?“
       „Tikrai ne.“
       „Kai visa tai baigsis, važiuojam pas mane. Meskit tą kepsnį, pagaminsiu jums ką nors gardesnio. Tikiuosi, nesielgiu pernelyg įžūliai?“
       „Ne.“
       „Žinote“, – nusijuokė Diana, – „kai jis įrėmė tą pistoletą man į galvą, pamaniau, kad dabar tai jau tikrai galas, o aš juk... o aš juk iki šiol dar nesu pažinusi vyro. Argi tai ne baisu?“
       „Na, – kartais taip jau būna.“
       „Žinau, kad esu stora... O be to, kai esi dar ir drovus...“
       „Viskas gerai.“
       „Gal dar vyno?“
       „Iš tikrųjų, kodėl gi ne?“
       Įdėjusi nemaža pastangų Diana šiaip ne taip atsistojo ir sunkiu žingsniu nudundėjo į virtuvę.

       Tą vakarą Dianos namuose Denningui teko kaip reikiant paplušėti. Paskutinį kartą šitaip baisiai nusikalęs jis buvo nebent tada, kai, vos baigęs vidurinę, prieš įstodamas į koledžą dirbo statybose. O Diana duso ir aimanavo.
       „Nesiblaškyk taip, dėl Dievo meilės!“ – maldaudamas ją sudraudė.
       Besistengdamas kiek įmanoma labiau įaudrinti vaizduotę Denningas paprakaitavo dar kokias keturias minutes. Galų gale jam pavyko baigti. Buvo visas šlapias, sunkiai šnopavo. Galvos žaizda vėl kraujavo, šilta besileidžianti srovelė kuteno sprandą.
       „Marvinai“, – atsiduso Diana, – „aš tave myliu.“
       „Ačiū Diana.“
       Jis atsikėlė ir nuėjo į vonią. Sudrėkino rankšluostį, nusišluostė, tada sausuoju rankšluosčio galu apvalė kraują.
       Ką gi, ne vienas vyrukas taip ir mirė nepadaręs mergaitės. Jam tas nebegresia.
       Numetęs rankšluostį ant grindų jis išėjo iš vonios ir pro miegamąjį nudrožė į virtuvę. Iš krano įsipylė stiklinę vandens, išgėrė.
       Apsižvalgė. Dianos butas buvo visai neblogas. Turbūt iš gailesčio jai palieka nemažai arbatpinigių.
       Šaldytuve rado skardinę alaus, atsikimšo. Gurkšnodamas alų bei užsirūkė cigaretę, kurių pakelį rado ant virtuvinio stalelio, prisėdo. Ištuštinęs skardinę ir surūkęs cigaretę grįžo į miegamąjį. Diana maudėsi vonioje. Jis ėmė rengtis. Iš už vonios durų girdėjosi Dianos niūniuojama daina. Po kurio laiko durys atsivėrė ir ji pasirodė tarpduryje, vilkėdama naktiniais. Išvydus jį besirengiant, šypsena jos veide išsilydė.
       „Ach... išeini?“
       „Taip.“
       „Bet dar pasimatysime, ar ne?“
       „Ne.“
       „Ach, Dieve mano...“ – žengė atatupsta. Atsukusi jam nugarą atsisėdo ant lovos krašto. Nieko nebesakė, tiesiog sėdėjo išsprogdinusi akis. Vonioje tebedegė šviesa ir pro pusiau praviras duris vidun krintantis spindulys blyškiai nušvietė dalį kambario.
       Sėdėdamas ant kėdės Denningas avėsi batus.
       Priešais akis jam vėl ryškiai iškilo nuo tilto matytas vaizdas. Tas vaizdas tiesiog masinte masino. Ilgiau tam atsispirti Denningas jau nebegalėjo. Vanduo jį traukė kaip magnetas.
       Baigė rištis batus, atsistojo.
       „Lik sveika, Diana.“
       Diana nereagavo. Tiesiog sėdėjo ir tylėjo. Buvo justi kaip visas jos kūnas virpa. Vos girdimai kūkčiodama ji stengėsi sulaikyti ašaras. Vaizdas buvo beveik nebepakenčiamas. Žvelgdamas į nunarinusią galvą Dianą, Denningas jautėsi taip, tarsi prieš akis jam kas būtų atvilkęs milžiniško dydžio begalvį lavoną.
       „Klausyk“, – po ilgokai užsitęsusios tylos paklausė Denningas, – „gal turi ką užkąsti?“
       „Ką?“
       „Sakau, gal turi ką užkąsti?“
       Ji pakėlė galvą, atsigręžė.
       „Ach... Ach taip, Marvinai, turiu butelį vyno, pora kepsnių ir dar šiek tiek daržovių.“
       „Tai gal pavalgom?“ – pasiūlė Denningas.
       Diana šoktelėjo iš lovos taip guviai, kad galėjai pamanyti, jog ji sveria ne ką daugiau nei pūkelis. Tai buvo be galo keista. Tada ji nurūko į virtuvę.
       Denningas nusivilko paltą, prisėdo atgal ant kėdės, nusiavė batus, nusimovė kojines, kelnes ir kai ji grįžo jis buvo vien su marškinėliais ir kelnaitėmis.
       Diana žengė pro tarpdurį nešina vynu, dviem taurėmis ir kamščiatraukiu. Visa tai rankose nulaikyti nebuvo lengva, tačiau eidama ji juokėsi. Ne, tai nebuvo kvatojimas, greičiau jau džiaugsmingas, truputį beprotiškas ir tylus krizenimas.
       Pro pusiau praviras vonios duris krintanti šviesa nutvieskė jos kūną, veidą, dvi taures ir butelį vyno su kamščiatraukiu.
       Dar niekada per visus savo nugyventus keturiasdešimt šešerius metus Marvinas Denningas nebuvo regėjęs nuostabesnės moters.

Versta iš:
Charles Bukowski. Betting on the Muse: Poems & Stories. Black Sparrow Press, Santa Rosa, 2002.
Vertė Gediminas Pulokas