Paskutinė metų dieną tokia visai neįdomi diena: pasiryžusiems valgyti salotas, tenka suryti visas per šventes susikaupusias dešras ir kūčiukus, pasiryžusiems mesti rūkyti: supapsėt paskutinį šventinį pakelį, pasiryžusiems nebegerti: maktelti šampano gurkšnį į būsimų gyvenimo slėpsnių grožį. Tokiomis dienomis tikriausiai išparduodama kaip niekad daug sąsiuvinių dienoraščiams, skirtiems pažymėti naujam ir, suprantama, geriasniam laikotarpiui. Tokią dieną negalima nieko pradėti, tačiau tiesiog būtina susigalvot bent kelis punktus naujai egzistavimo „krizei“ įveikti.   

O mano bobulei, kuri laisvalaikį leidžia žiūrėdama žuvėdras, valgydama saldainius ir vartydama nuotraukų albumus, nauji metai bus tik dar viena keista televizijos programa ir trumpam sutrikdytos miego valandos.

Dabar pagalvojau, kad būtų įdomu, jei kažkam pasivaidentų apokalipsė ir mes metę iš galvos lazerius, spragtukus, fejeverkus ir butelius, suklauptume katedros viduryje, melsdami pasigailėjimo rožinio funikulieriaus, idant nutapsėtume į dangų. Aišku, vėliau mums nusibostų klupėti ir eitume vėl gerti.

Esant paskutinės dienos anarchijai, rytoj tiesiog būtina ką nors nuveikti be želė stingdymų ir šampantaurių blizginimo. Arba spjauti į viską. Spjaudantis prieš vėją galima susispjaudyti čiuožyklą.  

  Pastebėjau, kad praėjo beveik pusmetis, kai pamečiau rytą ir niekaip nepajėgiu jo atsikasti.

  Rytai man neprasideda su Grygo siuitomis ir rusiško stiliaus meškiukais, godžiai besiražančiais ir žiovaujančiais kur nors trobelėje viduryje miško. Ką jau kalbėt apie paukščių (šiuo metų laiku, varnų ar šiaip juodvarnių) čiulbėjimą. Pavyzdžiui, tie momentukai, kai beparpiant, atsiklijuoja ausys ir pro langą verčiasi ištisa paukščių choro erzelynė... Na, taip, mano kambaryje beveik nėra lango, bet vis tiek.

  Jokių rytinių saulės kylimo viršun katarsių taip pat nepatyriu. Įsivaizduoju, kaip koks nors personažas pabunda nuo drėgno šuns bakstelėjimo į padą ir eina tuščiomis miesto gatvėmis – tik jis ir šunėkas. Tada susirenka į maišelį šunėko kakučius ir grožisi saulėtekiu. Gal net parašo kokį nors eilėraštį sms formatu. Jei mano žiurkė (kuri, beje, turi blusų ir kažkada priklausė kva) būtų nors 20% didesnė, garbės žodis, nupirkčiau jai aksominį pavadėlį ir vedžiožiausi sau išdidi po prancūzparkį.

  Turiu tokią keistą tetą, kuri susigalvojo rytais lankstytis. Moteriškė netingi dribt iš lovos penktą ryto ir stypčiot ant kilimo prasidarius balkoną. Kažkada ji man rodė tuos savo pratimus moterų pliaže: atsistojo plačiai ir iškėlusi rankas į viršų vis puškavo. Sakė, kad taip prasivalo plaučiai. Ir dar sakė, kad tai tibetietiški pratimai. Gal dėl to tie tibetiečiai taip neserga visokiais plaučių kanceriais, nes moka laiku iškelti rankas ir puškuoti. Reikės kada pabandyt.

  Tačiau dabar mano rytai prasideda tada, kai daugelis visuomenės narių jau būna nugyvenę pusę dienos. Praplešiu akis kokią dvyliktą ir tyliai nusikeikiu (arba nesikeikiu), nes kambaryje būna lygiai taip pat tamsu kaip ir naktį. Užsidegu zyziančias lempas ir susiraukusia mina šliumpinu darytis kavos. Pakeliui dažnai susitinku vytuką, kuris, irgi neseniai atsikėlęs, burbteli kažką panašaus į „labas“ ir užima dušą. Per tą laiką, kol susipilu skrandin kavą, spėju apsirengti, tvarkingai susikrauti knygutes ir išeiti į paskaitas. Atsidūrusi kieme liūdnai atsidūstu, nes ir vėl kažką pražiopsojau. Tuoj galėsiu leist daugiatomį sapnų žinyną. Ten tikriausiai bus šunėkų, saulėtekių ir tetų. 

    Viskas, kas baigiasi žodžiu „krizė“ man asocijuojasi su tokia lipnia moteryte, kuri nuolat dėl visko krizena. Krizės blakstienos riebiai nutepliotos dažais, todėl krizendama ji nusikrato juodulius ant skruostų, valosi juos trumpais pirščiukais ir dreba nuo juoko.

    Krizė rytais sėdėtų kišenės dydžio balkonėlyje, kur nors senamiestyje, ir stebėdama praeivius kimštų virtinukus su mėlynėmis. Krizė miegotų ant sulankstomos lovelės ir mokėtų išgirgždinti beveik visą gamą. O tarpe girgždėjimų sapnuotų Puškiną, vaikštantį mėsinga pievele ir kažką rusiškai marmaliuojantį. Šiaip Krizė nemėgsta nei rusų, nei lenkų, nei japonų. Ji homofobė ir nevykelė, bet negi dėl to šoksi iš balkono?    Tiesą sakant, Krizė dar nei kartelio nebandė žudytis. Nors turi net tris diržus, kuriais kuo puikiausiai galėtų negyvai persiveržti pilvą.

    Kuo gi įdomi Krizė? Krizė turi nagų grybelį ir moka nerti vašeliu. Ji mėgsta kaimišką grietinę ir vakarinius pašnekesius internetu. Krizei nepatinka vyrai. Vyrų psichologija keista, jie gauruoti ir labai daug geria. Krizei nepatinka gerti. Ir ji neturi draugų.

    Dabar Krizė įdeda taukuotą lėkštę į kriauklę ir pasikaso kairiąją krūtį. Šiandien ketvirtadienis ir nereikia eiti į darbą. Todėl reikės eiti pasivaikščioti į parką ir nusipirkti kokį nors laikraštį bei maišelį orinių pyragaičių. Nes ketvirtadieniais pritinka valgyti daug ir gardžiai. Žinoma, dar reikės pakrizenti iš kokio nors gando apie ekonomines nelaimes.

    Krizė velkasi sulopytą paltą ir piktai burba ant savęs, nes nebesusisega trečioji saga. Teks eiti atsisagsčius.

    Kieme laksto trys vaikiukai ir klykauja. Labai sveiki vaikiukai, kad turi šitiek jėgų staugti. Krizei patinka vaikai ir ji sukrizenusi jiems pamoja, o jie klykdami nubėga į kaimyninę laiptinę.

    Mieste ruduo: medžių formos primena sulaužytus šonkaulius, daugybė susikabinusių žmonių ir nėščių moterų. Rudenį gimsta daug vaikiukų. Krizė gimė vieną pavasarį, kažkokiame amerikietiško tipo motelyje, bet tai nė motais, nes ji jau seniai nebe vaikas.

    Vakare Krizė beveik mirtinai nusikrizena, mat perskaito apie tai, kad brangs laikraščiai.