Paskutinė metų dieną tokia visai neįdomi diena: pasiryžusiems valgyti salotas, tenka suryti visas per šventes susikaupusias dešras ir kūčiukus, pasiryžusiems mesti rūkyti: supapsėt paskutinį šventinį pakelį, pasiryžusiems nebegerti: maktelti šampano gurkšnį į būsimų gyvenimo slėpsnių grožį. Tokiomis dienomis tikriausiai išparduodama kaip niekad daug sąsiuvinių dienoraščiams, skirtiems pažymėti naujam ir, suprantama, geriasniam laikotarpiui. Tokią dieną negalima nieko pradėti, tačiau tiesiog būtina susigalvot bent kelis punktus naujai egzistavimo „krizei“ įveikti.
O mano bobulei, kuri laisvalaikį leidžia žiūrėdama žuvėdras, valgydama saldainius ir vartydama nuotraukų albumus, nauji metai bus tik dar viena keista televizijos programa ir trumpam sutrikdytos miego valandos.
Dabar pagalvojau, kad būtų įdomu, jei kažkam pasivaidentų apokalipsė ir mes metę iš galvos lazerius, spragtukus, fejeverkus ir butelius, suklauptume katedros viduryje, melsdami pasigailėjimo rožinio funikulieriaus, idant nutapsėtume į dangų. Aišku, vėliau mums nusibostų klupėti ir eitume vėl gerti.
Esant paskutinės dienos anarchijai, rytoj tiesiog būtina ką nors nuveikti be želė stingdymų ir šampantaurių blizginimo. Arba spjauti į viską. Spjaudantis prieš vėją galima susispjaudyti čiuožyklą.