... mes nuolat bėgam. Lekiam, beviltiškai bandydami pasivyti ir pralenkti laiką.
Mus žadina mobilaus ryšio telefonai. Jie mus ir užmigdo. Jie lydi mus visur ir visada savanaudiškai atimdami paskutines ramybės ir rimties akimirkas. Mes savanoriškai aukojame galimybę sustoti ir pagalvoti - o kur mes lekiam? Vardan ko? Kas iš to? Ir kas vėliau lieka mums?
Galvos skausmas, nuovargis, irzlumas, noras pasislėpti po antklode ir krūptelėjimas išgirdus rytini skambutį?

O kaip gi artimi mums žmonės? Moteris, kurią pats sau tyliai prisiekei mylėti amžinai... Vyras, kuriam pasižadėjai aukoti visą savo moteriškumą, rankų šilumą ir švelnumą, aistrą ir meilę...
Vaikai, kurių gimimas bent kelioms dienoms Tave pavertė laimingiausia būtybe planetoje...

Mes bėgame. Lekiame. Prasmunkame vieni pro kitus nepakeldami galvų ir iš po apsiausto skvernų ant šaligatvio akmenų barstome savo amžinąsias vertybes... Tai, kas mus daro žmonėmis mes beatodairiškai barstome šalia purvinų rudens lapų...

Norėčiau išmokti sustoti. Apsidairyti aplink. Pamatyti, kaip kito žmogaus akyse atsispindi besileidžianti saulė...

Gal būt tada ir aš išmoksiu atsisukti į saulę. Parnešti krislelį šilumos tiems, kurie man taip brangūs...