Aleksandras Mažrimas. ŽMONĖS, ŽAISKIME! – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2008. – 365 p.
Literatūrologai, knygotyrininkai, dailėtyrininkai, enciklopedininkai, vadovėlių ir visokiausių knygų bei straipsnių rašytojai, recenzentai, vertėjai, leidėjai irgi redaktoriai, mėgėjai ir profesionalai, visi, kurie tiesiog myli knygas ar yra smalsūs ir žingeidūs – skaitykite Aleksandro Mažrimo knygą „Žmonės, žaiskime!“ (2008). Gal A. Mažrimo akylumas pakels knygos kultūrą, pamokys rašančiuosius atsakomybės, privers juos atidžiau studijuoti faktus, parausti iš gėdos dėl plagiatų ir kompiliacijų bei kompetencijos stokos, gal padės išvengti nusirašymų į pievas.
Kelerius metus A. Mažrimas, recenzuodamas garbių autorių knygas, pešiojo tekstus, blusinėjo faktus ir baksnojo pirštu, rodydamas jų netikslumus. Dabar sudėjo visą savo triūsą knygon ir ši įgavo vientisą siužetą: knygiaus nuotykiai knygų pasaulyje. A. Mažrimo rašymo intonacija primena didaktinę literatūrą, kurios stilius net ir XIX a. viduryje dažnai buvo humoristinis. Pagrindinis personažas, nors ir keičia savo kaukes, bet visuomet įkūnija išminčių, geranoriškai ir nepiktai pamokantį ir patariantį, kaip ir ką reiktų rašyti. Dažniausiai A. Mažrimas rašo apie tai, ko recenzuojamoje knygoje neranda, labiausiai pasigenda komentarų, todėl pats gausiai komentuoja, aiškina, kokie dalykai galėtų būti įtraukti į specializuotus enciklopedinius žinynus, kaip turėtų būti išdėstyta medžiaga. Nors pats be jokių mokslinių laipsnių, su tokia išmintimi ir patirtimi galėtų būti ekspertu ne vienam rimtam ir nerimtam veikalui.
Didžiausia bėda autorius laiko nemokėjimą ir nenorą rašyti akademiškai, užtat su akademikais mielai pasiginčytų. A. Mažrimas bando įsipiršti pašnekovu, pasak jo, erudicijos ir intelekto puoton, nors pats tris dešimtmečius dirbo fizinį darbą, o laisvalaikiu perskaitė kelis šimtus knygų, tūkstančius jų pervertė pusiau snausdamas – „kaip nuvarytas arklys“. Turi turtingą biblioteką, joje guli ne vienas trofėjus, kuris pamalonintų kiekvieno bibliofilo akį. Todėl pagrįstai A. Mažrimas ginčijasi su Domu Kaunu dėl asmeninės bibliotekos, bibliofilo ir bibliomano apibrėžimų. Rašo apie egzistuojančią retą knygos jausmą ir uoslę turinčių žmonių padermę, apdovanotą ypatinga žvejams ir medžiotojams būdinga nuojauta...
Kiekvienas tekstas yra smagus nuotykis. A. Mažrimo rašymo stilius sklandus, šmaikštus. Kartais persikūnijama į kokį egzaminuotoją ar bambeklį, ir recenzuojamos knygos autoriai pavirsta pamokų neišmokusiais mokinukais, nors tikrovėje jie garbūs docentai, profesoriai – autoritetai, kuriais suabejoti, rodos, ir nederėtų, tačiau A. Mažrimui neegzistuoja jokios „šventos karvės“, o faktai kalba patys už save. A. Mažrimas tik pirštu baksteli, parodo nusirašymus.
Autorius savo straipsnius vadina žaidimais, o juk žaidžiama su malonumu, todėl ir straipsnius skaityti malonu: „Gerbiamieji! Vardyną enciklopediniam knygotyros žodynui sudarėte nenuoseklų, keistą ir chaotišką. Malonu, kad mėgstate egzotiką“, – kreipiamasi į knygotyros žodyno sudarytojus. A. Mažrimas užsidegęs įsijaučia į dailės žinovo vaidmenį ir tarsi studentus sukerta dailės specialistus, rašančius Europos dailės istoriją. Žaisti smagu, juk kiekviename užslėptas amžinasis Homo ludens, o jeigu patarimais pasinaudotų ir recenzuojamų knygų autoriai, žaidimas būtų net labai naudingas. Tik vargu ar nors vienas susierzinęs ir dėl savo klaidų sugėdintas autorius padėkojo? Rasime knygoje išspausdintą vienos aukos, Tomo Venclovo, atvirą atsaką. Labai dideliu dėkingumu nedvelkia. Pasak A. Mažrimo, į kiekvieną straipsnį galima žiūrėti kaip į jauką: perskaitėte – užkibote. „Visais užkibusiais džiaugiuosi, visus užkibusius užjaučiu“ (p. 110).
„Jau treti metai Lietuvoje pasirodo po knygą, dėl kurių paruošimo stagnacijos laikais būtų gerokai papešiotas leidyklų viršininkų kailis, gal ne vienam tektų atsisveikinti su postu“, – 1996 m. rašė A. Mažrimas. Dar po kelerių metų rašė apie tai, kad vertimų lygis katastrofiškai smunka: „Beatodairiškai skubėdami profesionalai tampa padieniais amatininkėliais, besirūpinančiais vien išverstų lankų skaičiumi.“ Prastai parengtų knygų estafetė perduodama iki šiol. Reiktų pasidžiaugti bent tuo, kad gal A. Mažrimo kandžios recenzijos prisidėjo prie Lietuvos vertėjų sąjungos 2007 m. įsteigtos antipremijos: „Kibkite, naivuoliai, dideli ir maži! Pats laikas pradėti skelbti kasmetinį konkursą „Vertimai nusivertimai“, – 2001 m. ragino A. Mažrimas.
Knyga storoka, vietomis stebėsitės autoriaus kompetencijos vertinimu, kantrybe ir žinių bagažu, sužinosite daug įdomių dalykų apie lietuvių ir pasaulio literatūros bei meno gaires. Knygos dalį sudaro puškiana – viena iš autoriaus meilių. 1999 m. leidykla skambiu pavadinimu „Leidybinės sistemos“ buvo išleidusi nedidelio formato A. Mažrimo knygelę „A. S. Puškinas: antinatalininkai ir natalininkai“. Antinatalininkai – tai tie, kurie smerkė Puškino žmoną, antrieji, kurie gynė. Autorius, gerai išmanydamas rusų literatūrą, nepraleidžia progos parecenzuoti lietuviškų leidinių apie rusų rašytojus. A. Mažrimas, nors ir pavadintų save netikru puškinofilu, savo straipsniuose pateikia intriguojančių detalių apie garsaus poeto ir jo žmonos charakterį bei pomėgius. Sužinosime, kad Puškinas per metus gaudavo 5000 rublių algos, 1836 m. birželį pirko karietą už 4150 rublių. O trečiame Petrapilio departamente tarnavęs Simonas Daukantas gaudavo tik 300 sidabrinių rublių, tad mūsų „vargo pelė“ už metų algą tebūtų galėjęs nusipirkti vieną turkišką skraistę... Tokių detalių autorius prisirankioja iš savo turtingos bibliotekos: iš (auto)biografijų, laiškų, memuarų, dienoraščių – juk paraliteratūros žanrai gyvai atskleidžia būtojo laiko nuotaikas, socialinį bei kultūrinį kontekstą. Sužinosime, kad Putinas sušelpęs Juozą Keliuotį tūkstantuku rublių, o Antanas Vienuolis – kelnėmis (p. 309), A. Achmatovai itin buvęs nemielas 1961 m. išleistas ryškiai žalios spalvos „Eilėraščių“ rinkinys, poetė susiraukusi ir teatrališkai nustūmusi jį nuo savęs: „Brrr... Varlė! Kaip tokią į rankas paimti?“ (p. 238). Sužinosime, kad su bibliofilu lyginamas karališkasis pudelis, medžiodamas stirną, gali susigundyti ir perekšle višta. Todėl bibliofilą sunku moksliškai apibrėžti, nors akademikai ir labai stengiasi.
Į A. Mažrimo akiratį pateko knygotyros, žurnalistikos enciklopedijos, Visuotinės literatūros vadovėlis, net populiarioji E. H. Gombricho „Meno istorija“, knygos apie istorines kultūros asmenybes, vertimai, citatų žodynėliai ir daugelis kitų. Ypač mėgsta reikšti savo nuomonę apie solidžius leidinius. A. Mažrimo nuomone, recenzentas turįs teisę pasidomėti, „ant kokių pamatų suręstas autoriaus asmeninių svarstymų, vertinimų, interpretacijų rūmas“, o kibesnis recenzentas atliekąs mokslinio tikslintojo, teksto kultūros higienisto ir sanitaro vaidmenis (p. 234).
A. Mažrimas turbūt ne kartą buvo pavadintas vaikščiojančia enciklopedija. Vieno straipsnio poskyris taip ir vadinasi „Knisliaus trofėjai“. Autorius skaitydamas knygą išsiruošia tarsi į medžioklę, ką sugaus, nežinia – gal kiškį, o gal stirną. Daugelio recenzuojamų knygų Achilo kulnas – vardų rodyklė. Prie šios A. Mažrimas itin mėgsta blusinėtis: pasitaiko, vyrai virsta moterimis, o moterys – vyrais, įvairuoja pavardžių sulietuvinimas, supainiojami vardai arba į rodyklę patenka koks nors literatūrinis personažas. Nenuostabu, kad ir A. Mažrimo knyga turi rodyklę, kaipgi be jos. Tik reiktų autoriui papriekaištauti, kodėl jis pats nesužiūrėjo, nesuvienodino pavardžių rašymo: kodėl vienur Baironas, Gėtė, Šekspyras, o kitur Byronas, Goethe, Shakespeare’as? Žinoma, autorius pasiteisintų: knygoje sudėti straipsniai buvo publikuoti skirtinguose leidiniuose, o juose pavardžių rašymas įvairuoja. Tačiau knyga vis dėlto yra knyga. Ar jaunesnioji karta atpažins S. Moemą (W. S. Maughamą), jeigu Visuotinėje lietuvių enciklopedijoje ras V. S. Momą? Neišvengta ir korektūros klaidų (pvz., p. 198, 206, 210, 235, 301, 330). Bet čia pasitelksiu paties autoriaus žodžius: „Ar yra Lietuvoje neklystančių žmonių? Taip, yra! Jie nerašo, neverčia, neredaguoja, neskaito korektūrų...“
Netikslumų ir riktų recenzuojamose knygose A. Mažrimas visuomet randa (netikslios datos, klaidingi įvykiai, absurdiškas prasilenkimas su tikrove ir pan.). Kaip sakoma, kas ieško, tas randa. Faktai yra A. Mažrimo kabliukas. Kita vertus, ar A. Mažrimo faktai visuomet tikslūs, ar jo šaltiniai patikimi ir neklystantys? Kas tikslesnis – knygos autorius ar recenzentas? Nuo to laiko, kai L. von Ranke ketvirtajame XIX a. dešimtmetyje paskelbė savo garsią frazę apie istoriją, pasakojančią, „kaip buvo iš tikrųjų“, istorikai iki šiol rimtai ginčijasi apie faktų egzistavimą ir jų objektyvumą. Sakoma, faktai išgalvoti tam, kad nereiktų mąstyti – juk faktai kalba patys. O kai F. Nietzsche išmąstė, jog faktų nėra, tėra jų interpretacijos, postmodernūs teoretikai pasigavo šią frazę ir faktais apskritai nebetiki. G. Clarkas, 1957 m. rašydamas Kembridžo naujųjų laikų istoriją, svarstė, jog visi istorijos vertinimai neatsiejami nuo asmenybių ir jų pažiūrų, todėl visi jie vienodai geri, taigi objektyvios istorinės tiesos nėra. Tad galėtume sakyti, jog A. Mažrimo faktai irgi yra tik jo paties subjektyvus požiūris į asmenybes, tekstus bei kultūrinius kontekstus.
Viename straipsnyje A. Mažrimas rašo, kaip Kauno centrinio knygyno minkštasuolyje įsitaiso senelis ir užsnūdęs sapnuoja, kad knygos autorė ateina laikyti istorijos egzamino... Teko girdėti, kad centriniame Vilniaus „Vagos“ knygyne, nors ir nėra jame minkštakrėslių, pardavėjos skundžiasi vienu nuolatiniu klientu – šis dažnai beskaitydamas knygas užusnūsta ir pardavėjos vargsta jį nuolat žadindamos. Kažin ar nebus vienas iš Aleksandro Mažrimo personažų...
Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2009 m. Nr. 3 (kovas)
