Išpardavimas dūšios
1.
Prašom.
Tai buvo nesenai.
Atgal tik metai.
Jeigu akis aukštyn atmetus
tenai — prieš dangų —
žvaigždžių koks dešim.
Gal oro norite;
koks oras korėsi į žemę —
prašom:
rieškučios vėjo raičiojos palange,
koki penki lašai kapojo tvorą.
Aplinkui nieko.
Pliki šaligatviai,
kokios septynios liepos
ir tos nuvalkiotos, be lapų.
Namai.
Ir vartai. vartai
Žali, mediniai vartai.
Ant vartų —
10.
Bažnyčios g-vė 10.
Kažkur už sienos kerta dvyliką,
sugirgžda lovoj marti.
Sušlapęs lapas prie lango prilekia
— langai užverti.
— Gal kada nors užeisit —
prašom.
— Dėkingas aš;
gal kitą kartą.
— Mama kas vakaras išeina —
vienai man baisu.
Viskas taip paprasta,
jau įprasta ir sena.
Ir štai kažin kur,
užkampy
išauga dūšioje Antikristas
ir taip prasideda romanas.
2.
Pačiupinėjau papadę,
įgnybau kulnį —
širdies nebėr.
Paspruko, rupūžė,
ir tiek.
Širdie,
žalios žmogienos gabale,
girdi
širdie?
Galvoju —
nė gyvos dūšios ir galvojei
nurūko smagenys kažkokiu pabaliu.
Nebėr ir kojų.
Kampais 90
stoju.
Gerai.
Jeigu jau taip —
susipažinti prašom.
Akys.
Kokios jai duoti akys.
Gal manote, kad bus šviesiai mėlynos
dangaus, arba rugiagėlių spalvos.
Jau taip šimtų šimtai pasakė —
negali būti ir kalbos.
Prašau —
štai rudos, apskritos,
kaip didelės laukinės blakės.
Veidas.
Kodel visuomet baltas
ir būtinai rausvais žandais,
žemyn nuleistas.
Pas mane veidas,
duokim, žalias,
visai palaidas
ir visuomet pakeltas.
Juk taip gražu, kai pieviškai, laukiniškai.
Tegu maniškė bus, kaip mano tėviškėj
žaliuojanti žalioji eglė
oranžinėm skujom nukarstyta.
Kodel vis būtinai, kad vidutiniškai;
juk visa tai apkarsta taip.
Kasos.
Dar žodis apie plaukus.
Kokius uždėt jai plaukus?
Iš anksto perspėju
visus Parnaso papuasus —
nebus geltoni ir auksiniai.
Nelaukit.
O jei mėlyni?
Truputį duot rausvumo —
gal ir išeis!
Žali miškai, visoki krūmai,
kalnuos kalnais išsvaidyti smiltynai,
o ten aukštai — — —
Tiktai mėlyni;
ir sušukuot, maždaug, kaip debesiais.
Jus manote, kad aš ušmirštu
dūšią —
prašom.
Kai priminiau,
kad ji iš mano kairio pažasčio
su šonkauliais viską išnešus
pamojo pirštu,
nusijuokė ir tarė —
glušas.
Dar pora mažmožių
ir štai gerojus gatavas.
Vistiek, kaip iš dirbtuvių Kasselio
kelian paleistas garvežis,
vistiek, kaip gero meisterio
trims mostais nubriežtas plakatas.
3.
Tai tiktai pasaka,
daluž — daluže, mano.
Aš ir dabar vis netikiu
į tąjį velnišką romaną.
Kelintas vakaras
daužau kakta į langą,
kas su manimi dedas?
Tegul mane ar pakaria,
kol dar esu nevedęs.
Daluž — daluže,
kam man paleidai;
kam man pastūmei
viršum žemužės?
Na velnias!
Šalin romantikas.
Dabar etapas
kitokio darbo.
Dabar
arba ką nors pikantiško
apie šlaunis ir kelnes,
arba į rankas klapanus.
Jos kambary
rojalis,
stalas,
patalas,
pora desėtkų knygų.
Mieloji mano,
atidaryk
visus savuosius pašalius,
atidaryk širdies kvartalus.
Tyku, ramu.
Kampe subraškina kažykoks vabalas—
matyt, taipogi neužmigo.
— Turbūt daugiau nebemylėsi
visi tokie jūs;
galų gale daryk, kaip nori.
O vėjas
neperstoja draskytis pašalėse;
baisu šįvakar ore.
Klavišį spusteri —
kažkaip keistai sucypia,
ausyse rėkia;
neskamba, bestija, ir galas.
Kažin koks tonas gaunasi trilypis;
ir čia, matyt, skandalas.
Aplink visokios linijos,
kampai,
kvadratai,
prizmės.
Susivyniokit smagenys į gerą ratą,
pavirsk, širdie, į metalinę prizmę.
Ir taip pirmyn,
į gatvę;
gana šitos kanalijos,
gana kamuot perinų kūmas.
Jaunatve,
tu būk plati, kaip britiška Australija,
tu būk, kaip pekliškas samumas.
Ateis laikai,
kad radio siųstuvą
kiekviens nešiosimės panosėj.
Ir po velniais
mes dėdėms užgiedosim.
Žinai,
aš užsakiau siųstuvą dūšiai.
Pompuosu ją
kur nors į plokštumas Irano,
kaip runkelių rinktinę rūšį.
Mieloji mano,
nuobodu baisiai,
pikta.
Juk 3 metrų kube
uždust per naktį galima.
Žinai, mažyt,
aš eisiu.
Nebegaliu ilgiau čia likti.
Keliausiu tol;
kur nors pro Kristaus Jeruzolimą,
pro vandenų nuskaldytąją Kubą.
Sudiev, mažyte.
Velnioniškai man gaila.
Gerklėj kažko vis negaliu nuryti,
pašonę kairiąją suraižė peiliu.
Gal grįšiu dar.
Ir vėl, ir vėl, mieloji.
Žinai, paskutinįjį kartą
eik še — aš pabučiosiu koją.
Nukrito ašara,
kaip stiklo šmotas.
Dar pora trikampių išdygo veide.
Jau vėlus vakaras —
senai ir saulė leidos.
Mačiau.
Girdėjau.
Apskritimu apsisukė plienis raktas
ir užsikirto durys.
O vėjas
kelintą naktį
kvatojasi mane padūręs.
Baigiu dešimtą laiptą —
čia jau kitokis
stalas,
kėdės.
Ir čia tas užkampis prakeiktas,
kur dūšioje
kas valanda kitoniškas skandalas
ir kur visokiom linijom
šie žodžiai dedas.
4.
Į langą tėškėsi
žiemos štai gabalas.
Akys, galvoje
balta.
Žiema gili, minkšta,
kaip mylimosios patalas.
Truputį šalta.
Šaligatviai, kai paduškos.
Baltoms paklodėmis nukarti
laukai ir pamiškės.
O ant galvos —
tik balta, balta — — —
Ausis užkrovė
kažkokios minkštos pakulos,
akys įsižabojo
vatos didžiulis pluoštas.
Ir aš lig žemei baltas.
Varpelis sužlega.
Nusistumia pro petį rogės.
Arklys, kaip geras treneris
visokius baltus kamuolius
kanopoms svaido į pastoges.
Mintie, įsibėgėki
ir taip padaužk kokį nors karštą kamuolį.
Danguj jų gyvas pragaras!
Gerai būtų pakaitint žemę.
Paridinai kokiu aukštaičių pagiriu —
kilometrą gilyn išgraužtų,
O aš einu.
Einu delnais apklojęs burną,
pakandęs dantį.
Einu tikrai, kaip durnas
kas vakaras apie septintą.
Šaligatvį sulaužiau,
durys adveriją išjudinau;
kas vakarą, kas vakarą.
Ir taip nuo rudenio
savęs nebeturiu.
Romantika dalykas nieko,
mylėti galima.
O aš sakau jums tiek tik
tegu velniai ją paima.
Žiūrėk —
nejauti kojų,
krūtinėje kažykas girgžda.
Ausys, kaip sugadintas radio
čiurlioniškas meliodijas muroja.
— Su šventėm.
Namie dukrelė?
— Namie.
Iš ryto skaitė.
Dabar, turbūt, užmigo.
Kalėdų kvapas.
Žąsies šlaunis,
bapka išpiaustyta
visokiais lapais,
devynios fygos.
Kelkis,
mieloji kelkis.
Važiuojame
kur nors į baltas pievas.
Žinai — manoj širdy pašėlęs alkis
ir jau visai kitokis Dievas.
Na pabučiuok —
tiesiog į lūpas;
paimk mane į savo delnus,
Ir mausime iš šios kalupos
kur nors per kalnus.
A. a. Mickevičius suakmenėjęs,
kaip ponas Tadas.
Žinai, senuk,
viskas velniop nuėjo —
naujai pakrikštytas ir Petrogradas.
Arba, kad būtų gyvas
kolega Puškinas
iš sielvarto numirtų, senis.
Nauja divizija poetų užgimė,
kurie štai pliką juodžemį
su Marsu rengiasi suženyt.
Lenkiuosi aš
šiuos ženklus rašant
ne taip, kaip kad prieš šimtą metų.
Aš perlaužiu save
kampu devyniosdešim
ir rankioju lašus po veidą platų.
Ak moterys,
šėtoniškas jums duotas vardas.
Nejau ir man
reikės kokiam nors šoferiui
nuarti sprandą.
Na nieko —
aš pasistengsiu;
juk aš taip pat poetas.
Dabar vistiek man —
važiuojame atgal į tavo klėtis.
Sudie
baltiems beržams
apkarstytiems gūštomis sniego.
Dabar kiti pamišėliai gal jus užims.
Žinai,
kažkaip sunku,
ausyse spiegia.
Ir vėl namai.
Tie patys vartai,
10.
Širdy viskas išarta,
galvoje atsiprašant.
5.
Dabar peizažas.
Peizažas paprastas.
Jei iššifruot —
koks šimtas ąžuolų
ir kelios eglės.
Ąžuolai jauni, gražūs,
į viršų šakos atriestos.
Ant kiekienos po šimtą lapų.
Jei kiekvienam iš medžių
kiekvieno krūmo
paskirt po 10.000,
tai dauginant iš šimto
gauname
milijoninę sumą.
Pasiutusiai ir reikia oro.
Bet gi erdvė —
turbūt daugiau kaip milijonas erdmetrių.
Ir šios poemos plotui
užteks, kiek tiktai nori.
Dangus, berybė...
Poetai,
gerai išsemkit
ir apdainuokite hektarą —
paplosime.
O čia — dangus, kaip kubilas
privarvintas 30° garo.
Į pievą nugulė
dvi poros kojų.
Aplink žolių visokios rūšys
kelmais išsišakoję.
Vienos galva, kaip geras kepeliušas,
antros aršyninis siūbuoja kotas.
Kai kas galvoja:
gražu esą žibutės,
tokios nekaltos ir bekūnės.
O aš galiu pasiūlyti —
štai prašome žalieji papirotai,
o čia visiems gerai pažįstamos ramunės.
Mama kadaise, būdavo,
nuo kosulio,
ar nusidauždavai
lakstydamas laukais bent porą pirštų.
Nereikdavo nė patentuoto asilo —
viską per kokią valandą užmiršdavom.
Pilieti,
labas!
Padirbau plotą,
kuriam tikrai turi
štai milijoną lapų,
du milijonu erdmetrių erdvės
ir šešiosdešims kapų
žaliųjų papirotų.
Galvok, kaip nori.
Vaizduokis sau,
kad tai miškai ir pievos,
dangaus beribės.
Čionai viskas suskirstyta po porą,
kaip kad įsakė Dievas.
Išaugo medis.
Žydi.
Veisias.
Štai šitas ąžuolas
senai jau vedęs
ir kiek jis tūkstančių užtaisęs.
Pastaba: čia vieta daugtaškiui
Aplink pajuodo.
Rasa, kaip šlapia skepeta
į veidą kirto.
O ant galvos
sublizgo nikeliu kažynkoks puodas
ir šaiposi aukštielninkas apvirtęs.
Ot, rūpužė,
nejau jis matė?
Palauk —
aš kitą vakarą
atsinešiu elektrinę gyvatę;
tegu, judošių, pakaria.
Sutemo.
— Man šalta jau;
gal eisim.
O akyse
tik sukasi visokios panoramos
ir žemė maišosi.
Mieloji mano,
kodel tenai, už plaučių
kažkas vis draskosi, kaip levas?
Žinai, aš jaučiu,
sulig negero plano
į šią planetą atkeliavęs.
Kur aš tik žengsiu
visi kampai užpainioti,
basliais užkaišiotos pakriūtos.
Turbūt, gimiau per anksti,
kad baidosi
ir tas šuo pasiutęs.
Bet laušiu
kiekvieną lyšną baslį
ir įais balas nugrįsiu.
Matysite, —
aukštaitiškus pakriaušius
aš perdirbsiu į betoninę aslą.
Velniop viską!
Velniop ir šios planetos
sula nusalusį košmarą.
Gana naktims
su žvaigždėms čiupinėtis —
užtraukime ką norints gero.
Žinai, mažyt,
mes eisime iš čia.
Keliausime kur nors į žemės kampą.
Lig šiol
tu man buvai trečia,
dabar įsibedei širdin
stačiuoju kampu
Šlapi lig kelių.
Iš lėto.
Einam.
O dūšioje,
kaip jos veide tik žalia
ir kamuoliais vyniojasi
visokios dainos.
6.
Visai ne parkas.
Pranešu,
kad aš dabar randuos
darže.
Jei kas pavasaris išartas
ir kaimiškai nukrautas mėšlu;
jei kas ruduo
išraunama gražiai
kiekviena sėkla,
tai koks gi, po velnių, čia parkas?
Reiškia —
aplink nemažas daržas.
Visiems, turbūt, jau aišku,
kad čia ir ji.
Numojome ranka į tuos baltuosius beržus
ir štai šį vakarą panerkime į jį.
Tą patį daržą.
Darže, tarp kito ko
kaštanai,
uosiai,
retai išsėtos žolės.
Darže kas vakaras
keliolika
susipina romanų;
darže ir mes dviejuose.
Visuomet muzika.
Kavalkas Šopeno
galanda vieną ausį.
Tenai trys ponios šunį trotina.
Turiu prisipažint —
darže visko nebesugausiu.
Aprėžiame aplinkui ratą,
praplauname per pusę.
Ir vėl prisėdam.
Pašalęs kvapas pečius nukrato.
Ji atsiduso.
Visur su bobom bėda.
— Klausyk —
jisai atėjo;
jisai mane užmuš —
aš bėgsiu!
Kažkas šaltai nusijuokė alėjoj.
Dantis surakinau.
Ir kakton atšvilpė idėja —
nudėsiu.
— Gal norite susipažint?
— Buhalteris.
— Poetas.
Ir šešios akys
šešiais basliais po žvyrą valkiojas,
pakojoj mėtos.
— Sudiev,
mes eisim.
Dar kartą tvėriau pirštus,
kaip išbadėjęs žvėris.
Galvon įsimušė birželis tirštas
ir aš likau tikrai kaip pasigėręs.
Mačiau
pro retą tvorą —
nuėjo ji akim kažką parėmus.
Dabar eikše į delnus,
kekše —
aš tau viską, ko tiktai nori
ir pasiimk štai nebaigtą poemą.
—
Išsprogo rytas.
Nulipdė saulėm stogus.
Žiūriu, gyvatė, pasiritus;
gal jau visai nusprogus?
Išnyk iš čia, judošiau;
kad aš daugiau nebematyčiau!
Geriau būtų kokį kaliošą,
negu tave, išvalkiota telyčia.
Na, skrisk; na eik Kastusia.
Gana, užteks — pabodo — — —
Jei aš dar gyvas būsiu,
žinai — — — palauk manęs prie sodo.
7.
E — i — i — i — a,
al — lė — ė — jų
L — e — ja!
Viskas, viskas praskrido.
Šidyje nugulė sulaužyta Pompėja;
širdis viena, kaip piramida.
Kažkoki svetimi pečiai
pašones daužo,
žeme visoki ratai ridinėjas —
ir žemėje šį vakarą, kaip lauže.
Vežikas praklapsi,
visokius gyvulius botagais kryžiavoja.
Sukryžiavo tos gatvės
akyse piestu stojas.
Ir aš, skaitytojau, gatvėje.
E — i — i — i — a,
ai —1— e — i — i — a!
Gatve,
pačiupk mane
ir nusinešk kur nors su vėjais.
Aš gatavas —
jau man palaužtos kojos.*
Žinau.
Labai gerai žinau.
Atsimenu, kaip šiandien.
Jau keletą tokių pragyvenau,
bet toji, rupūžė,
palaužė sprandą.
Einu ir einu.
Kiekvienas užkampis pažįstamas
ir geras, geras.
Akys visokios galvos mainosi,
galvoj tos pačios akys
kaskart iš naujo tverias.
Kaip ir ekrane.
Iš kažin kur atapleška
ir štai išauga veidas.
Dievuliau mano,
atnešk kokį nors daiktą peklišką
ir išsilupk akis iš veido.
Ot rupūžė,
paralis,
velnias,
anot poeto Žengės.
Jei tik valia
pavelytų —
iš pirmo vakaro
per langą kelnes!
Gana.
Padėsiu tašką,
kaip juodo anglio šmotą.
Kaip nori, dūšia.
Tai kas,
kad man šį vakarą
rankas nuraškė,
tai kas kad šonkaulį pramušo.
Krūtinės plotuos
statysiu geležinę mašiną,
o ten,
kur buvo protas —
nuo šios dienos
energijos bent šimtą voltų lašinu.
Valio, alėjų Leja,
nualintais žandais
ir nualiejintais palietais.
O kur tu, rupūže, landai —
aš tau sutriuškinsiu kiekvieną vietą!
Ak, Leja, Leja —
ar tu žinai kas aš?
— — — poetas.
Kadais ir aš mylėjau,
o štai šį vakarą
nebežinau, kur velnias man nuneš.
Šaligatvi,
jei susitiktum
prabėgančią, tokią mažytę
praneški jai,
kad aš grįšiu ryt rytą.
* Skaitytojau,
čionai, nors truputį
sustok ir užsimerki.
Šį vakarą
apsikabinęs šaltąjį šaligatvį
poetas baisiai verkia.
8.
Ir vėl
ruduo,
lapkritis,
10
ir valanda dešimta.
Visoki ratai į galvą metas:
7,
20,
900.
Subildo dešim.
Per kambarį prabėgo varis
ir sienoj žuvo.
Nei šis, nei tas —
nustojau rašęs.
Ir taip akis kampais sudaręs
padėjau jas į raštų krūvą.
Ramu ir tyku.
Profesorius už sienos kosteri,
bent porą kojų padeda.
Aplink pakūdusi musė apsisuka.
Dar mažas būdamas
tokiu metu sumesdavau bent porą poterių;
tokiomis valandoms galvon pribėga viso ko.
Išgėriau rašalą,
kaip gyvulys ištroškęs.
Ir štai mečiau viską į pašalį —
širdie,
naujai ką nors uždrožki.
Dūrys.
Durys dvi akys,
kojos.
Įėjo.
Mačiau — didžiulė ašara
į stalą trūko.
Už stiklo sušvilpė
kažin koks keistas vėjas
ir malkinėn save įbruko.
Mačiau —
priėjusi darašė:
„Atleisk —
aš vėl tik tavo”.
Ir tai, kai ašaros
lašu po lašo
nuo stalo išgaravo.
Mačiau ir tai,
kai aukso gabalas
dangaus dugne atskilo
ir pariedėjo žemėn.
O ten aukščiau — šventųjų viloj
kažkoks pabalęs angelas
kietai užkirtęs vartus
tarė —
Amen.
Naktis apdėjo kreigus
juodom, pilkom spalvomis.
Ir taip šią naktį baigės
poemos pirmas tomas.
Teofilis Tilvytis. Išpardavimas dūšios: poema. „Keturių vėjų“ leidinys, Kaunas, 1928.
„Raidės“ spaustuvė, Kaunas
