Liudvikas Jakimavičius

       Et, kas čia taip lyg vėjo šuoras, ir visai prie pat, pro pat šalį. Gal tai ir yra, kas vadinama absurdu, nes iš kokių pusių bežvelgtum, niekaip neįstengi sugriebti jokio logikos siūlo. Ypač – tos metafiziškosios, paslėptosios prasmės. Pamatyti ir suprasti, kodėl, kam ir kas yra kambarys, į kurį niekam neleista be laiko pateki. Kodėl ten vienus įsileidžia anksčiau už kitus ir būtent tuos, kurie daug labiau reikalingi čia, o ne ten? Kokie nesuprantami atrankos dėsniai...
       Jei su kuo nors galėčiau palyginti Nijolės gyvenimą, tai nebent su voverės. Pavasaris, rasoda ant lango, daržai, ravėjimas, žoliavimas, nesibaigiantys vasaros darbai, o paskui derliaus vilkimas namo, virimas, džiovinimas, sūdymas, konservavimas. O jau, matyt, žiemą ar naktimis iš audinio skiaučių siūdavo skudurines lėles: „skiautė prie skiautės, atraiža prie atraižos / diena po dienos“. Nesuprasi, ar norėdama pridurti litą kitą prie skurdoko poetų šeimos natūralinio ūkio, o gal ir visai ne todėl. Gal lygiai taip kaip poezija tas lėlių siuvimas jai buvo būdas sugrįžti į šviesų vaikystės laiką, kur ant sniego galėjai atrasti auksini angelo plauką ir save su numylėta, nublukusia skudurine lėle ant rankų. Sakytum, taip surėdytas gyvenimas poetę seniai jau turėjo praryti į buities ir kasdienių darbų akivarą, nepalikdamas laiko susikaupimui, apmąstymui, eilėraščiui. Tačiau Nijolės gyvenimas yra ir liks didelė mįslė, slepianti būdą, kaip sujungti kasdienybę su metafizika, dabartį su vaikyste, iš kur ir ataidi pačios giliausios įžvalgos, kodėl ir kaip reikia gyventi, kas yra asmeniška, o kas tavyje nugludinta kaip kartų išmintis ir patirtis. Jos asmeniu bylojo racionalus (sakytum, dabarties poetui nemadingas), suvalkietiškas pasaulio ir vertybių supratimas, kai reikia labai tiksliai ir nuosekliai skaičiuot savo laiką. Ji neturėjo prabangos gyvenimo ir poezijos prabangai – ir viena, ir kita buvo lakoniška ir pilna kaip kiaukute riešuto branduolys – nei vieno nereikalingo veiksmo, nei vieno bereikšmio žodžio vardan eilėraščio gražumo. Koks buvo jos gyvenimas, tokia ir poezija liudijanti, skaudi, tiksli, kieta, liūdna, neverkšlenanti, o svarbiausia – vientisa nuo pirmojo iki paskutinio eilėraščio. Atrodytų, kad ji viską buvo paskaičiavus ir žinojo iš anksto, gal ir tada, kai išsileido rinktinę „Sielos labirintas“(1999) – poetinę viso gyvenimo ataskaitą. Ji tikrai kaip niekas kitas galėjo pasakyti: „Užbaigta“. Rinktinėje tokia švara ir tvarka kokia būdavo d-one Bložių kambariuos su žalumynų, skalbinių ir smilkalų kvapais. Atvažiavęs pasijusdavai net nejaukiai, atnešęs čia disonansų prakaito, kelionės traukiniu, tabako dūmo ar dar blogesnių „aromatų“... Taip, iš tikro, ir vėl kartojasi tokia archetipinė situacija – kai išeina artimas žmogus, kai imi mėginti susivokti, kas atsitiko, prisiminti susitikimus, bendravimo detales, nuotaikas, bruožus ir vaizdinius, dažniausiai pagauni save, kad labiausiai tau gaila savęs, nes supranti, kad paties egzistencijoje netektys yra nebeužpildomos, kad su kiekviena netektimi tavo buvimas tampa nykesnis, o būties akiratyje žiojasi didžiulės juodos tuštumos. Tačiau valios pastangomis, uždraudęs sau sentimentus, ne mažiau pakraupstu. Galima sakyti per metus mūsų literatūra neteko dviejų geriausių po Salomėjos poečių Juditos Vaičiūnaitės ir Nijolės Miliauskaitės. Sykiu ji neteko ir sunkiai nusakomo iki panagių jautraus, moteriško ir išmintingo pasaulio matymo ir buvimo būdo jame. Et...Čia nėra jokios logikos, žmogau. Sudie, Nijole, ir tiek...

       Moteris su laiko gėlėmis: knyga apie Nijolę Miliauskaitę: atsiminimai, pokalbiai, laiškai / sudarė ir parengė Gražina Ramoškaitėi-Gedienė. – Vilnius: LRS leidykla, 2003.