– Na, frau Šneider, ar ruošiatės į maudynes? – virptelėjo ir profesoriaus balsas, ir pirštai, vos vos prisilietę prie jos alkūnės (o gal tai jos oda šiurptelėjo, paliesta per bliuzelės šilką?). Gerda grįžtelėjo į Algimantą – šiandien pradėjo pratintis tarti savo buvusio dėstytojo vardą, juk elektroniniuose laiškeliuose kreipinys „mielas Algimantai“ nebūtinai reiškė familiarumą; šiaip ar taip, kreiptis „profesoriau“ neturėjo kada įprast, – jos laikais Algimantas Opulskis buvo docentas.
Jubiliatas profesorius – kažin ar džiaugsmingai švenčiąs: sulaukęs 65-erių vakar, penktadienį, buvo iškilmingai pagerbtas universitete, kartu ir išleistas į pensiją – jos atsakymo, regis, laukė kiek nerimastingai. Visai draugijai jis ką tik buvo apskelbęs, kad patiki juos dviejų sportiškų vyrukų, dar studentiško amžiaus sūnų globai, pats liksiąs jų laukti čia. Vakar vakare, per šventinę – „švedišką“ – vakarienę universiteto kavinėje, priėjęs prie jų trijulės – Gerda šnekučiavo su savo bendrakurse, dabar profesoriaus Opulskio kolege Vilma bei jos vyru, – entuziastingai, nors ir prislopinęs balsą (matyt, ne kiekvieno ausis tą žinią turėjo išgirsti) užkvietė rytojui į savo namus netoli Žaliųjų ežerų – ten piknikausiąs artimiausių draugų, giminaičių, o ir buvusių studentų (viliūkiškai šyptelta) būrelis; pribūti reikia iki vienuoliktos, tam metui jis pats prikeps vaflių, na, tų širdelių tikroje ketaus vaflinėje ant tikros ugnies, „lančui“ tiek ir tegaus, gi svečiai neturi apsunkti – kadangi gegužės pabaiga tokia kaitri ir šeštadienis žadamas saulėtas, visi kiek paturistaus – patrauksią trejetą kilometrų gražiu miško taku iki nuošalios ir jaukios ežero įlomėlės, ten – kas norės pliuškensis, kas nenorės – pasiirstys, viena valtis priklauso jiems, kita kaimynai leidžia naudotis... O jau ketvirtą prasidėsiąs tikrasis piknikas – ant žarijų kepti viščiukai ir dar kažkas, čia jau jo žmonos Vandos karalija... Vilma apgailestaudama atsisakė – pažadėję savaitgalį praleisti pas Vyto, jos vyro, mamą, profesorius visai pritariamai linktelėjo, bet Gerdai prisakė: būtinai! Tarsi pajuokavo: išbrauksiąs iš draugų, jei tokia proga savo kursinių darbų – juk netgi diplominio! – vadovo neaplankysianti... Ji mielai sutiko, nebuvo joks nuostolis, kad teks atsisakyti sutartų pietų pusbrolio šeimoje. Profesorius atsitraukė nuo jų, duodamas ženklą, kad kalba nebaigta, tuoj grįžo su pagyvenusiu stotingu vyriškiu – svainis su žmona važiuosią tik dviese, galėtų ir ją, Gerdą, paimti, turbūt iš savojo Berlyno ne mašina atkakusi... Taip ir buvo sutarta, kad dešimtą ji lauks pilkos „Audi“ Kalvarijų turgaus stotelėje.
Šventinės atributikos parduotuvė
