Viena gražia, paskutinę žiemos diena viename iš Klaipėdos mokyklų stadione išdygo senė(is) besmegenė(is).O šita besmegenį nulipdė du padūkę broliukai. O kad saulė neištirpdytu besmegenio padovanojo jam gražu lietsargi.
- žiūrėk, kaip gražiai atrodo mūsų besmegenė...tarsi dama prie jūros - nusijuokė vyresnysis broliukas.
- ir lietsargis atrodo kaip jūra, paprašome tėvelių, kad nuvežtu mus šiandien prie jūros.
Besimėtydami sniego gniūžtėmis linksmi ir padūkę berniukai nulėkė kalbinti tėvelių nuvažiuoti prie jūros saulute nuleisti.
- Jūra ? O kas yra jūra - pagalvojo senė(is) besmegenė(is)
Tik nereikia nustebti, nes ji juk besmegenė ir neseniai tik sulipdyta.
Saulė kaitino vis stipriau, pradėjo tirpti senė(is), nebe padėjo netgi lietsargis. Čia ant senės(io) nusileido varna, kad pasižiūrėti ka čia toks atsirado vidury stadiono.
- ĖĖĖĖ....atsiprašau - netrasiai pratarė senė(is)- o kas yra jūra ir kur ji yra ?
- Pirmiausia aš ne ĖĖĖĖ o Varna, o antra jūra tai grožis kuri turi visi pamatyti, jūra tai platybės prie kurios tu pasijunti toks mažas ir menkas.Jūra tai.......tai turi pamatyti
- O kur ta jūra yra, kur ją rasti - nedrąsiai paklausė sniego senė(is)
- Ai jūra ten, kur saulė leidžiasi...apie penkiasdešimt sparnų mostų nuo čia - taip tarusi varna suplasnojo ir pakilo.
- Keistuolis jūros jis matai nematė, keistuolis - mestelėjo varna nuskrisdama.
Slinko valandos, diena ėjo į pabaiga saulė slėpėsi į debesy vakaruose.
- Aaaaaa tai štai kur ta jūra prie to debesies ir nejaugi aš čia ištirpsiu ir nepamatysiu jūros...ne tai nebūs.
Taip tarusi, sutemus senė(is) pakilo iš savo vietos ir patraukė į tą vietą kur nusileido saulė. Net nepagalvojo senė(is), kad kelionė bus tokia sunki ir pavojinga. Teko perrėplioti šiltas miesto gatves, pralįsti per tankius krūmus. Zuikis puikis išdykėlis pasityčiodamas atėmė morka ir netgi neatsakęs kur yra jūra nušokavo. Vėjas išplėšė lietsargį ir nunešė ji bevartydamas ir besišaipydamas iš besmegenės(io). Bėgo, tipeno ritosi senė(is) palikdama po savęs šlapią pėdsaka.
- Nejaugi aš dabar šitame miške ištirpsiu ir nepamatysiu jūros...juk jau diena ateina..ir saulutė kaitina vis stipriau.....kurgi man eiti
Nusiminusi ir susikrimtusi ji ėjo tolyn kol nuo kalno neatsivėre mėlyna begalybė.
- O kas čia dabar - garsiai pasakė besmegenė(is)
- Dunduke tu....čia juk jūra - pro šalį tarė praskrisdamas kiras.
- Jūra ? Aš negalvojai, kad ji tokia didinga ir graži
Taip mintyse šnekėdama besmegenė(is) nusirito nuo Olando kepurės. Užsilipo ant didelio akmens visa apdaužyta, aptirpusi, bet labai laiminga, kad pagaliau ji prie jūros.
Saulutė kaitino vis stipriau, tirpo senė(is) vis sparčiau, šalta vandėnį gėrė paplūdymio smėlis ir maišė su jūros vandeniu.
- Koks(ia) aš laiminga(as) - pagalvojo senis - tuoj aš pats tapsiu jūra......
Per išeigines papramogavus su savo vaikais, bestatant sniego senius stadione ir prie jūros vakare gimė pasaką, kuri ir buvo pasekta vaikams prieš miegą.
- Teti o senė argi gali būti laiminga, ji juk ištirpo, jos juk nebėra.
- Gali sūneli, gali ji juk pasiekė savo svajonę.
P.S. tekstas neredaguotas, klaidos netaisytos
