Pasidžiaugsiu, kad pagaliau manosios aguonos išlipo iš kompiuterio ir nukeliavo ant...drobės. Dovana džiaugsmo suteikė, suteikė :)

Kažkaip net lengviau "ant dūšios", niekas negraužia, kad negalėjai prisidėt ir kitiems pagelbėt bandant bent kažkiek mūsų miestą/ šalį padaryt gražesniu/ gražesne :)

Mūsų laimikį galite išvysti nuotraukoje. O buvo visko- čiužinių, negyvų kačių, nėštumo testų, automobilių detalių, fotelių, bėgių miškuose,  jau nekalbant apie butelius, įvairius pakučius pakelius ir visas kitas buitines atliekas...

Jau seniai ruošiausi apie tai parašyti, bet vat kaip tais šiandieną tik susiruošiau. Nežinau ir nesvarbu, ar kam nors bus įdomu ar ne, bet savo džiaugsmu noriu pasidalinti su visais.
Esu beprotiškai dėkingas savo likimui už tokį pasirinkimą ir tokią suteiktą galimybę- auginti Sibiro haskį. Jau daugiau nei pusantrų metų šis mažas velniukas užkariavęs ne tik mano namus, bet ir mano širdį :) Ir kuo toliau, tuo meilė tik dar labiau auga. Nepaslaptis ta, kad tie, kurie itin susižavi šiais šunimis, su laiku įsitraukia ir į šunų sportą- kinkymus :) Pas mus su Aiku viskas prasidėjo tik nuo lengvų pasibėgiojimų vakarais, kol vieną dieną savo laimės neišbandėm Canicross'o varžybose- sėkmė šypsojosi tą dieną mums. O kaip mes gyvenam žiemą? O gi savo sporto dar labiau neapleidžiam- traukiam roges, dūkstam sniege, ir smagiai gyvenam. Sunku viską išreikšti žodžiais, tie, kas to nepatiria ir nėra patyrę, vargiai ar ką nors supras :)

Tai vat, visai gi smagu buvo :) dvi žavios damos- motina Aira ir dukra Vėja.