Aš žmogus. Iš mažosios raidės.
Aš.
Aš daugiau už nieką.
Bet ne daugiau už žmogų.
Aš.
Aš kūrinys šmėkštelėjęs toj spalvoj.
Kokia ji?
Nežinau.
Žalia?
Tokia tyra it Ramybės kvapas tavo burnoje.
O tarp blakstienų aš rasa.
Juoda?
It tas varnas
Tavo sruogose pasislėpęs.
O gal jokios spalvos?
Gal aš lyrinis nukrypimas,
susiliejęs po tavo oda ir deguonim?
Kuriuo kvėpuoti
žinoma tu negali.
Aš.
Iš mažosios raidės
esu tas, be ko gyventi negali.
O gal aš visai ne iš raidės.
Aš oras, aš jausmas.
Aš daugiau už nieką.