Gera, kai švelnus vėjas glosto nuogas kojas ir žaidžia tarp į šonus ištiestų rankų. Šypsena nevalingai išsprūsta pro sučiauptas lūpas ir atsikvėpi taip, lyg pirmą kartą. Galvoje tap tuščia ir lengva, ir nieko nieko nebėra, nei atsiminimų, kaip jis išmetė tave iš savo gyvenimo kaip skudurą ir paliko numirti tarp stiklo šukių. Galvojau, kad nebesusirinksiu savęs ir nesurinks niekas. O viskas praeina. Ir tai praėjo.
Mintyse kažkas apie laivus ir jūrą. Noriu į jūrą. Arba nutapyti laivą. AŠ NORIU TAPYTI. Matyt, pavasaris tikrai atėjo.


- Oho koks dangus... kad tu žinotum koks dangus...
(už tai tave ir mylėjau)

Ohh, take me back to the start.

Kažkodėl mintis užrašyti norisi tik tada, kai nieko daugiau padalryti ir nebegali - tik išlieti tūžmingą liūdesį, kurio viduje jau per daug. Praėjo sausis, beveik ir vasaris, lauke taip nemžmoniškai pusto ir šąla. Kraujo raudoniu viskas aplink nudažyta. Gal dėl drebančių rankų ir kojų, o ką jau kalbėti apie sielą, kuri, regis, suskilinėjus visa. Vienas yra, štai jau jo netenki. Ir klausi, kodėl tai, ką ji davė, dabar yra viskas, ką turi. O nedavė jis nieko. Ir tada kitas - vėl taip pat. Keistai gniauži rankoj tą šaltą grandinėlę, kurią jis tau paliko - lyg ir per ploną paskiarti, lyg ir per sunkią nešioti. Cigaretė po cigaretės bandai užpildyti nežmonišką tuškumą, tačiau ji pernelyg gili, kad dūmai persmelktų visus kampelius.
Taip greitai bėga minutės, ir taip ilgos jos, kai užnuodytos ilgesiu.
Myliu aš tave.

Tai buvo tik dar viena žiema niekad nesustojančiame mieste. Skubantys praeiviai ir apledėję šaligatviai atrodė lyg nespalvota nuotrauka negabaus fotografo albume. Nebuvo nei paukščių, nei saulės, nei lopinėlio žydro dangaus. Kartais orą pripildydavo vaikiško juoko bangos, tačiau jos greit pasislėpdavo išsigandusios savo vienišumo.
Ji nemėgdavo žiemos, nes niekad nepritapdavo prie skubiai sulėtinto gyvenimo šiame beprotiškame mieste. Niekad neateidavo laiku, niekad negrįždavo laiku, niekad nesistengdavo būti laiko įkaite. Ji žinojo paslaptį, kad gali stabdyti laikrodžio rodykles. Grakščiais ir ilgais pirštais ji sustabdydavo sekundinę savo senelio laikrodžio rodyklę ir miesto triukšmas nutildavo, stodavo palaiminga tyla ir vientisumas. Tada niekas negalėdavo jai sutrukdyti baleto žingsneliais apskrieti sustingusios erdvės. Tada niekas nematė jos laimės, niekas nesuvokė jos liūdesio ir meilės. Ir ji buvo laiminga, savo vienišam sustojusiam pasauly, savo Minčių Šventykloje. Ir jai šokant sustojusiame mieste, visada grodavo dangaus muzika. Tokia tolima, bet ryški. Ir ji pati virpėdavo gitaros stygom grožio rankose. Ji pati buvo Muzika.
Tai buvo tik eilinis jos rytas. Troleibuso keleiviai sėdėjo panarinę galvas ir mąstė nenutrūkstančia grandine apie darbąšeimąprakeiktą
skalbyklęnerūpestingusvaikusvaldžiąkrizę
sąnariųskausmąneišsipildžiusiasvaikystėssvajonesvienatvęnuolaidasbatų
parduotuvėjrealybėsšoušunųparodas
halogenineslemputesapatinįtrikotažąneištikimybęhitlerioklaidasinternetą
nepopuliariasknygas ir bijojo pakelti galvas į pilką dangų. 33 stotelėje ji išlipo, 2 minutes laukė 9 troleibuso, tada važiavo dvi stoteles, perlipo į 76 troleibusą, paskui išlipo 10 stotelėje ir įsėdo į 13 autobusą. Jos pakeleiviai keistai susižvalgė išvydę 13 numeriuką, tačiau prietarais ji netikėjo nuo vaikystės. Lengvu žingsneliu ji žengė iki laisvos vietos autobuso gale. Kišenėje šokinėjo laikrodis. Atsisėdusi ji apsidairė aplink, tarytum kažko tikėjosi, tačiau proto balsas liepė laikytis laimės instrukcijos. Ji lėtai išsitraukė laikrodį iš balto žieminio palto kišenės, žvilgtelėjo į savo atvaizdą blizgančiame dangelyje ir ryžtingai uždėjo mažąjį pirštelį ant greitai bėgančios rodyklės. Vaizdas trumpai sumirgėjo, apsivertė aukštyn kojom, grįžo į savo vietą ir sustingo. Ji pašoko iš savo vietos, pribėgo prie senuko, sėdėjusio priešais. Jis žiūrėjo kažkur į žemę ir keistai laikė ranką, lyg gaudydamas nematomą saulės atspindį. Jauna ir graži moteris šalia kairėje rankoje laikė lūpdažį, o dešinėje – užrašų knygelę, kurioje buvo surašyta jos dienotvarkė. Vaikas priešais laikė kamuolį sau virš galvos, o musė sustingo taip ir nepasiekusi lango.
Ji skriejo nuo žmogaus prie žmogaus, žiūrėjo kiekvienam į akis ir žaidė su ore sustingusiais muilo burbulais. Staiga už lango išgirdo KAŽKĄ. Tai nebuvo angelų muzika, prie kurios jau buvo pripratusi, tai nebuvo sustingęs aidas. Tai netgi nebuvo užsitesęs riksmas. Tai buvo žingsniai. Jie lėtai artėjo ir Muzikai rodėsi, kad kiekvienas žingsnis eina jos siela. Ji desperatiškai blaškėsi po troleibusą nežinodama, kur slėptis ar kur žiūrėti. Taip niekad nebuvo, dar niekad niekas neatgijo jos Minčių Šventykloje. Ji nubėgo atgal į troleibuso galą, atsisėdo į savo vietą prie lango ir stebėjo didėjantį žmogaus šešėlį už lango. Jis didėjo, kol pagaliau pasirodė ir žmogus. Tai buvo aukštas, lieknas ir manieringas vyras. Jis lėtai žingsniavo tarp sustingusių automobilių, keistai persikreipusių dviratininkų ir ore pakibusių snaigių. Muzika prisispaudė prie savo sėdynės atlošo ir stengėsi net nekvėpuoti. Ji negalėjo išsiduoti, n e g a l ė j o! Jis lėtai žengė link jos troleibuso durų. Be vargo jas atidarė. Užkopė dviem laipteliais. Pasitaisė apykaklę. Apžvelgė sėdinčiuosius ir elegantiškai mostelėjo nematomam angelui. Muzika sėdėjo nejudėdama. Jai atrodė, kad net širdis neplaka. Tačiau jos akys spindėjo.