Turbūt asmeniškiausias mano dienoraštis ever:) Tik dabar artėdama prie pabaigos, galiu atsigręžti atgal ir matau, kiek gi daug vandens per tą laiką nubėgo. Keitėsi šukuosenos ir fotoaparatai, ir dar labiau, požiūris į fotografiją. Per tą laiką atsirado naujų draugų ir pažįstamų. Smagu, kad išliko ir seni, atsiradę pačioje mokslų pradžioje, prieš jau daugiau nei gerus dešimt metų. Viskas labai susipynė – draugai tapo mano darbo atvejų ekspertais, recenzentais, bendradarbiais, bet visa tai taip gyvenimiška. Per tą laiką gimė mano sūnus, ir tai dramatiškai pakeitė mano galimybes dirbti. Prie pasikeitusių sąlygų sunku taikytis ir iki šiol. Kaip dažnai galvodavau, kad nesugebėsiu to padaryti, ir iki šiol nežinau, ar pavyks. Keitėsi pati tema, tyrimo grupė. Visai nemažai pakeliavau ieškodama tinkamiausio tyrimo metodo. Švedija, Danija, Anglija ir daug Birštono. Keitėsi jausmai, ir smarkiai. Devynios galybės žinučių, pokalbių ir susirašinėjimų slepia savyje daug vienišumo, nerimo, dvejonių, atkaklumo ir palaikymo. Artėju prie pabaigos nuspėdama dar laukiančius sunkumus, bet jau susitaikiusi su tuo, kad Nobelio tikrai negausiu, ir suprasdama, kad tai tik vienas iš gyvenimo etapų. Kuris šiaip jau yra daug spalvingesnis nei kartais atrodo rašymo naktimis.