ant ko gi daugiau testuoti naują fotoparatą, jei ne ant artimiausių žmonių

(ačiū geriuArbatai už nuskenavimą)

Gali kabarotis kalnais ieškodamas kelio, ropoti urvuose, trinti vieną į kitą ledines rankas ir iš troškulio burnoje tirpdyti sniegą, arba būti pakviestas arbatos - pasirodo, su uola suaugusiame nežinia kelinto šimtmečio būste pora vietos čiabuvių įrengė vietinės reikšmės arbatinę. Ji pasižymi: agresyviai kaitria buržuijka, dideliu, draugišku šunimi, rytietiško primityvizmo dizainu, molinėmis grindimis, raštuotais patiesalais. To su kaupu pakanka. Ypač po to, kai arbatos virtuozai pūstašonėse stiklinaitėse žonglierių miklumu atskraidina arbatos. Išmuša karštis, akys apeina rūku, šypsaisi lyg sapnuotum - lyg sapną fotografuotum. Arbatos niekada ne pro šalį - dabar tai žinai, ir kitą kartą nebenustebins laukiniame krašte aptiktas aukščiausio lygio aptarnavimas. Juk čia ne koks parketu išmuštas žvaigdučių viešbutis.

Kapadokia - rajonas centrinėje Turkijoje tarp trijų ugnikalnių. Per tūkstančius metų dėl lavos išsiveržimų iš ugnikalnių tame rajone susiformavo tufa - minkšta uoliena, kuri ir sudaro visą paviršių.

Žmonės, kur buvę, kur nebuvę, sumaniai išsprendė savo būsto problemas - uolienoj išsikerta sau kambarį, paskui du, paskui giminėms patalpas ir t.t., kol tokiu būdu atsirado miestai po žeme. Bet visa tai buvo dar prieš Kristų, nors iš dabar kai kur tose olose gyvenama, tik, žinoma,  su civilizacijos elementais - langais, durimis ir pan.

Vėliau į tas uolienas įsikasė pirmiejį krikščionys, slėpdamiesi nuo persekiojimų. Ne tik įsikasė, bet įkasė ir dievą - t.y. uolose iškirto didžiules patalpas, skliautus, nutapė freskų ir gavosi bažnyčios.