Tai vyko visada, kol vienas kaldavo kalaviją, kitas juo liedavo kraują, kol vienas geria kavą jaukioje kavinėje, kitas tapo būsimą šedevrą. Tai paralelės, nes veiksmas niekada nesustoja, kitur gyvenimas pulsuoja net tuomet, kai Tu miegi. 
Būsimieji parazitai, bandė užfiksuoti paralelius vyksmus ir veiksmus mieste. Tai buvo keturių valandų avantiūra penktadienio popiete. Susitikome prie Šv.Onos bažnyčios ir pasiskirstėme, kas kur keliaus ir bandys po keturių valandų atsinešti po straipsnį iš kurio sudėliotume penktadieninio Vilniaus centro vaizdą.

Šiąnakt aš pamilau. Jazzą. Saksofoną, tromboną, snūduriuojantį miestą, ryškiai raudonas lūpas.
Pabudau, kai virtuvėje kažkas virė kavą. Tada kalbėjom. Lyginom tromboną su dramblio straublio leidžiamu garsu. Sužinojau, kad nuostabiai kvepia manų košė apibarstyta cinamonu. Sužinojau, kad pavasarinis pusiaudienis gali būti žavingai paprastas.

Klausyti Degesio ėsė tas pats, kas sedėti ir valgyti akcijinius ledus ir galvoti, kodėl jie akcijiniai ir ką apie tai galvoja visi kiti.

Nematau nieko, ko neturėčiau matyti.
Negirdžiu to nieko, ko neturėčiau matyti.
Nejaučiu to, ko neturėčiau girdėti ir matyti.

Ir tai nesivadina beprotybe.
Tai vadinasi transliacija.

Kai mes susijungiame.