| | Pasivažinėjimas su dviračiu: Bolzano - Laives - Bolzano Autorius: | 2009 01 20 16:22 | Žiūrėta: 6477 2008-12-14
Buvo mieguistas rytas. Visiškas nenoras ką nors daryti. Popietę išėjau į balkoną kažko tais pasiimt. Tai tik nosiuką užkuteno gaivaus oro gūsis. Saulutės švystelėjimas pro debesis sužavėjo savąja šviesa.  Neee, pagalvojau, rauti reikia kuo toliau iš namų paėmus draugės dviratį, kurį turėjau jau senokai prigriebusi, tik vis nebuvo kaip - tai sniegas, tai pati it ligų maišas.
Taigi, nusprendžiau pasivažinėti tenai, kur senokai svajojau.  Knietėjo pamatyti kurioje vietoje ir kaip susijungia upės. Kiek laiko man reik tokiam pasivažinėjimui. Apskritai, tai pasnastinėti kas ten įdomaus yra.
Gal truputis po dviejų išnešiau kudašių iš namų. Variau link Laives, kuris yra tik 8 km nuo Bolzano. Dviračių takas tai tikrai toks geras - sniego nėra, važiuoti galima. 
Dviračių takas.
Kelis kartus stabtelėjau. Žiūrėjau ir galvojau, netikėdama savimi, kad prieš gerus pora mėnesių aš tais kalnais pėstute nukulniavau iki Laives miestuko. Ten tai buvo kelionė ohoho. 
Kalnai kalnai.
Jei jau kur nors išsiruošiu tolėliau, tai pasiimu štatyvą. Kartais būna labai linksma "pasistaipyti" priešais objektyvą. Tad ir šis kartas buvo ne išimtis. Stabtelėjau atsipūsti, akis paganyti į kalnus. Atrodė taip, jog žiūrėtum ir žiūrėtum į juos.  Truputį sniegas keblumų kėlė štatyvo kojas įtaisant jame, kad fotografuojant horizontas nečiuožtų ten kur man nereik. Užtenka, kad pačios "stogas" važiuoja nežinia kuria kryptim.
Pavasarį šiose vietose turėtų būti labai gražu, o taip pat yra galimybė prieiti prie pat vandens. Ui, planų fotografinių pavasariui daugybė, kad tik laiko ir sveikatos užtektų visam tam suspėti.
Artėjant link Laives kelias darėsi pažįstamas. Paprasčiausiai toji atkarpa buvo kadais eita pėstute. Labai knieti nukeliauti iki Monticolo ežero žiemos metu. Tuo labiau, kai jau žinau puikiai kelius, takelius. Žodžiu, greitu laiku gali būti "uždurniavimas".
Keliukas. Kalnai.
15:20 jau buvau prie to tilto, kuris rudenį man buvo it kietas riešutėlis kol radau kelią iki jo. Šiuokart labai nepatiko tas, kad dviračių takas nenuvalytas.
Vaizdai nuo tilto esančio šalia Laives.
Kadangi grįžinėjau kita Adige upės puse, tai buvo reikalai prastoki. Sniego krūvos... nevalyta... Kol buvo gan plačiai pratirpusios mašinų paliktos provėžos, tai dar važiavau, bet paskui teko varytis dviratuką. Visa laimė, kad tas truko neilgai - kokias 15 min. Žinojau, kad pervažiavusi tiltą atsidursiu nuvalytame take. Tik klausimas kaip. Mat pasirodo ant tilto esantis takas dviračiams nevalytas, o aš važiuodama mašinoms skirta dalimi susidūriau su kliūtimi. Kelias vedė tiesiai į įmonę. Šalimais buvo tas man taip reikalingas dviračių takas, kurį nuo kelio skyrė metalinis atitvaras. Na ką, teko persikelti dviratį per tą atitvarą. Tik va, sugebėjau tada pasitempti dešinę ranką iš peties, kurią sopėjo beveik mėnesį.
Medis. Adige su tiltu per ją. Į Adige įtekanti Isarco.
Namuose buvau 16:30. Kažkaip sunkiai norėjosi patikėti, kad taip greit ir su dienos šviesa susisukau. Iš tiesų buvau labai patenkinta tokiu 2,5 valandos pasivažinėjimu, kuriam mintis kilo tiesiog staiga. Man pastoviai taip būna su išsigrūdimu kur nors - visad ant smūgio.
Tykšt! | 2009-01-20 Altijus: Gražus tas kraštas - Kirgizija! |
| | | | | | | Baltutėliai linkėjimai iš Bolzano!!! Autorius: | 2008 12 16 14:56 | Žiūrėta: 6860 2008-12-10
Na ir dienelė buvo... na ir grooožiai. Nuo pat ankstyvo ryto per visą dieną ramiai sau krito sniegas tiesiog skepetomis iš dangaus. Tiesa, nebuvo jokio vėjo, tai užtat ir laikėsi tas sniego debesiukas ilgai ilgai virš miesto. Lauke buvo gal koks 1 laipsnis šaltuko. Sakyčiau, mažoooka, bent jau pagal manuosius norus.
Iš tiesų, tai jau trečias kartas kai šitiek šiemet privaro sniego Bolzano mieste, o apie tai kas darosi Romoje ar Venecijoje, tai jau tikra tragedija - skęsta tenais „chebrytė“. Savaime aišku, jog kalnuose keliais šimtais metrų aukščiau nei Bolzano miestas yra žyyyyymiai daugiau to sniegučio. Žinoma, neįpratę vietiniai keiksnojasi. Juk ne visad paspėjama nuvalyti kelius, šaligatvius ar takelius, kai šitaip drebia. Medžių šakos lūžinėja neatlaikiusios sniego naštos. Beje, šiuokart netgi paskelbė, jog rytojaus dieną į mokyklas nereik mokiniams. Aš iš tiesų buvau nustebusi tokiu sprendimu. Lietuvoje, kiek pamenu, tai dzin pusnynai, bet mokyklos dirba, išskyrus tuos atvejus, kai siaučia koks gripas arba žvėriškai šaaalta lauke ir tada ne tik mažiams nereik niekur eiti. Nors pastaraisiais metais Lietuvoje normalios žiemos nebebūna. Čia, Bolzano miesto vadovybė, taip pasielgė turbūt vien dėl to, kad mažiau būtų nepasitenkinimo dėl vėluojančių autobusų, snieguotų kelių ir panašiai.
Gaila, kad sniegas čia ilgai nesilaiko. Jau ant rytojaus pradeda težti, o jei dar lietus užlyja, tai išvis - pliurza, bet man vis tiek tai patinka. Va, ir dabar 11, 12, 13 dienomis apsiniaukę ir lietutis krinta iš dangaus.
Taigi taigi, tą gruodžio dešimtąją čiupau skėtį ir išdūmiau per pusnynus pasivaikščioti link Flavon pilies. Sunkiausia, kad jokių kompanjonų neturiu tokioms kvailystėms. Tad tenka pačiai viena ranka ar sprandu primygus prie peties prisilaikyti skėtį iki susireguliuoju nustatymus fotike. Juk nesinori, kad paliktų šlapias ir nustotų veikti mano brangiausias draugas fotikas.
Paskutiniu metu pradeda visai patikti toks fotografavimo procesas. Netgi savotiškas relaksas apima palydimas šypsenos veide. O dar kai žinau, kad šį tą tinkamo iš savų fotografijų galbūt turėsiu vėlei pardavimui arba Bolzano miesto parkų projektui, vykdomam vietinio foto klubo kartu su Bolonijos universitetu, tai iš vis smagumėlis. Beje, šiuo metu jau esu uždirbusi šiek tiek daugiau nei 600 Eurų. Juokiausi kažkada mamai, jog, kai tik paima agentūra mano foto, tai taip šimtukas litukų man į kišenę. Visai smagu, bet ir darbelio reik įdėti. Visų pirma kojos kenčia darydamos kilometražus, o antra - tiesiog privalu matyti atvirukiškai, nes kitaip agentūrai foto neįtiks.
Žodžiu, štai tie - baltieji linkėjimai jums visiems į Lietuvėlę.
Parkelis esantis netoli nuo mano gyvenamosios vietos.
Iki pilies ėjau tai tokiu keliuku ir medžiai va šitaip buvo pasipuošę sniegu.
Ten žemai vos vos matosi Bolzano.
Tvenkinukas šalia pilies.
Hmmm... Takelis. Pagalvojau, kad visai neblogai bus grįžtant paklampoti truputį per sniegynus. Žinoma, kaip buvau sumąsčiusi, tai taip ir padariau. Iš tiesų, buvo visai „dzin“, kad į batus sniegas nori patekti. Svarbiausia buvo tai, jog pati jaučiausi nuostabiai.
Dar viena tvenkinuko foto. Paprasčiausiai užkliuvo šakų raizgalynė.
Miškas.
Pilaitės siena ar tai tvora.
Pilies kieme esantys staliukai. Į juos pažvelgus, tai tik akis telieka išpūsti, nes toks sniego sluoksnis susikaupė sningant nuo ankstyvo ryto.
Pilaitės šoniukas.
Keliukas bei į tolumą nusidriekiantys vynuogynai.
Ech... balta balta kur dairais...
Apie šeštą vakaro vat tokie vaizdeliai. Kadangi lempoms įsižiebus buvo daugiau šviesos, tai stengiausi kiek įmanoma sutrumpinti išlaikymą, kad matytųsi kaip smarkiai sninga.
Taigi, likau savimi patenkinta, nepatingėjusi išsigrūsti lauk iš namų. Pasivaikščiojimas po sniegynus buvo tikra atgaiva ne tik akims bet ir sielai.
P.s. viską pleškinau vien tik į RAW formatą, jokio JPEG. Paprasčiausiai taip daugiau šansų susitvarkyti su pilkuojančiu sniegu, o ne baltuojančiu. Jei kas žinot kaip tvarkytis su tuo baltos balansu, kai sniegas yra pagrindinis objektas, tai būkit geri - brūkštelkit kokį vieną kitą naudingą patarimą. Aš pati jau baigiu prasikeikti, nes nesuprantu niekaip, ne tik, kad kaip fotike nusistatyti teisingai, bet ir RawTherapee programulkoje pataisyti taip, kad sniegas būtų toks koks ir yra - baltas, o ne pilkas. Kitaip tariant - užsikasiau beeksperimentuodama. Beje, norėčiau priminti, jog gyvenu linux sistemoje, tad jokie nuoseklūs žingsneliai skirti „šopui“ netinka, nes GIMP'e daugelis dalykų yra tikrai kiek kitaip, o RAW failus tvarkau su RawTherapee.
Tiesa, pastebėjau dar vieną dalyką, jog paskutiniu metu nebekarpau foto. Nors dabar į RAW fotografuojant išlenda nepageidaujami kraštai, kurie fotografavimo metu tikrai gi neįkliūna. Niekis, įprasiu išvengti aš jų.
Tekšt! | 2008-12-16 Dangus: siaip manau yra keli dalykeliai :). visu pirma pilkuma duoda KIT objektyvas jei cia canon :). antras dalykelis tai sniega bent jau as rekomenduociau fotografuoti pereksponuojant. pvz iki +1. taip sniegas bus baltutelis. | | 2009-01-16 seklys morka: gražūs tavo dienoraščiai. ne tik šis, bet visi :o) laukiu kol ką nors naujo papasakosi :o) |
| | | | | | | Liūūūūdna... Autorius: | 2008 11 01 21:07 | Žiūrėta: 6629
Toks jau dalykas ta nuotaika...
Čia yra...
Čia nėra...
Dangaus žydrynė šiandieną tokia šalta atrodė.
Vis tik artėja žiema ir spalvų paletė jau kaip reikiant pakitusi.
Naktys tamsios, vėsios ir vienumoje...
Dienos trumpos, su knygomis, muzika...
Deja, ir jos vienumoje...
Visiškai nesinori, kad ta miela aksominė žaluma pranyktų keletui mėnesių.
Ui, kaip nesinori... | | | | | | | Kaip ir žadėjau: „Kelionės nuotrupos iš Bolzano į Kaldaro bei atgal“ Autorius: | 2008 10 28 17:55 | Žiūrėta: 6465 Taigis taigis...
2008-10-22
Su dviratuku išdundėta jų takais gal truputis po aštuntos ryto. Rytas buvo kaip reikiant ūkanotas.
Į pakalnėlę dviračių taku... žinoma, teko ne kartą lipti nuo dviračio ir pamažėle jį varantis keliauti.
Na, pro arkliukus, tai ramiai niekad negaliu praeiti. Rūpi visad paglostyti... o labiausiai užsėsti ir pasileisti per kalnus. Ech... vaikystės prisiminimai, kurie apsiribodavo tik kaimyno dirva ir kokia šešiamete manimi sėdinčia ant pagyvenusios kumelės, kol kaimynas akėdavo tą dirvą.
Berods pusiaukelėj...
Su šitom vynuogėm, tai tikrai galima ir dantis išsisukinėt.
Kaldaro miestuko, kalnų truputėlis...
Taip taip, čia viskas užrašyta vokiškai, o ne itališkai. Tokia ta jau šiaurinė Italijos dalis, kur iš dviejų kalbų (vokiečių bei italų) kartais visai išgaruoja pastaroji.
Kaldaro ežeras.
Šiaip peizažiukas, nuo kurio akių atitraukt nebuvo galima gan ilgai.
Kitoj ežero pusėj raistynas ar pelkynas... Žodžiu, bala žin kas. Kartais vietomis tik vat tokie vandens atvirumai pasirodo.
Paukštukų stebėjimo namelis.
Aga, čionai išteka iš ežero vandenėlis. Berods tas nuožulnumas skirtas žuvų migracijos palengvinimui.
Obuoliukai obuoliukai. Kadangi aš ne zuikis, o ir vaikučių neturiu, tai į krepšelį nesirinkau.
Vat tokiam lygyje virš jūros tas Kaldaro tūno.
Na, nors imk ir apversk aukštyn kojom tas laukų spalvas, kad teisinga Lietuvėlės vėliava gautųsi.
Trumpa stotelė ties lauko kavine prie Kaldaro ežero.
Kalnai, vynuogynai ir vingiuojantis dviračių takelis...
Vo, jau begrįžtant tolumoje matosi Bolzano. Užtenka pusvalandžio jį pasiekti nuo tos vietos kur fotografavau. Juk kaip pasileidi, tai ir skrieji visu greičiu su dviračiu, nes vis į pakalnėlę ir į pakalnėlę.
Gelstantys vynuogynai.
Kažkoks įdomus statinukas. O dar man dviratininkas pasimaišė... lyg ir laiku... lyg ir vietoj. Vis ne toks tuščias kadras gavosi.
Tai vat tokia ta mano kelionė buvo. Beje, namuose jau buvau pusę keturių po pietų. Laiminga ir švytinti, nors ir nusikalusi kaip reikiant. Esu labai dėkinga draugužei, paskolinusiai dviratį. Na, ir žinoma didelis ačiū kaimynėliui, kuris ne tik, kad man drąsiai patikėjo savo Sigma su 18-200 mm, bet ir išjudino iš keturis metus trukusio mano miegojimo.  Dabar praktiškai pora kartų į mėnesį kur nors nešu kudašių. | 2008-10-28 skarbonke: su obuoliukų alėja fota patiko |
| | | | | | | Kalnai kalnai... Autorius: | 2008 10 24 21:45 | Žiūrėta: 6211 Pasitaikė labai puiki diena.
Gal kiek apmusyjęs rytas, tačiau šiltas, kai jau iš vakaro buvau susiveikusi dviratį iš draugelkos italės bei objektyvą su platesniu rėžiu tų mm iš kaimynėlio.
Išdardėjau prie ežeriuko, kuris keliolika km nuo maniškio Bolzano tūno.
Vaizdai nerealūs. Ne tik, kad nupasakoti neįmanoma, bet ir perteikti su foto tos nuotaikos tikrai nelabai pajėgsiu. Tiesa, kol kas paskutinis įkeltas darbas „Žavingoji rudens vienatvė“ yra būtent iš ten. Manyčiau, kad kai tvarką įvesiu, tai galbūt bus kas nors ir daugiau. ;)
O dabar čia, foto dienoraštuke, kur aš pati save nupyškinus toje vietoje, kur buvau ilgokai apsistojus ir mėgavausi ta, už nugaros esančia pasaka.
| | | | |
|
