Ne taip seniai jie buvo jauni, lankstūs ir smalsūs. Bet dabar jie tik stebėjo savo sieną, kuri buvo jų draugas ir priešas, jų apsauga ir kliūtis, jų pasaulis ir riba. Kartais jie matė, kaip žmonės eina pro šalį, bet kas jie- tie skubantys žmonės?
„Jie praeina ir dingsta, o mes liekame"- galvojo jie- „Realūs esame tik mes- medeliai ir siena".
|