„Viskas bus gerai“, – kikendama kartojo Vladislava. Iš paskos juokėsi jos dukra, iki ašarų juokiausi ir aš. Vežimėlyje sėdinti šimtametė mane nokautavo savo dvasios stiprybe ir iš naujo prikėlė gyvenimui.
Per ilgus dešimtmečius Vladislava išmoko gyventi be kojų, nors jos kūną dažnai tebedilgina skausmas. O širdgėla dėl nelaimės, atėmusios laimę vaikščioti, jau seniai praeityje. Sovietmečiu prieš Kūčias ji lauke stovėjo eilėje prie silkės ir smarkiai nušalo kojas. Prasidėjo gangrena. Kai amputavo pirmą koją, Vladislava labai verkė, o kai teko nupjauti ir antrą, susitaikė su mintimi, nebedejavo.
Senolė mitriai manevruoja vežimėliu ir kasdien pabūna lauke. Rytais geria kavą ir skaito knygas apie sveikatą. Iš vaikystės ji geriausiai prisimena, kaip ganė karves ir valgė daug saldžiųjų bulvių – topinambų.
„Todėl aš tiek ilgai ir gyvenu, – paaiškino linksmoji pašnekovė. Dar, sako ji, labai svarbu tikėti.
Vladislava gimė 1918 m. sausio 1 d. Kaune, paskui gyveno Žeimiuose, atsikraustė į Jonavą. Dirbo parduotuvėje, pieninėje. Iš dešimties vaikų šeimos kilusi moteris užaugino du vaikus. Vyras mirė, sūnus žuvo, todėl dabar jos didžiausias ramstis – dukra. Kol šiltuose namuose valgėme jos iškeptą varškės pyragą, Vladislava linksmai čiauškėjo, kaip jai patinka sulaukti svečių.
Ji nė nesudvejojo, paklausta, ko palinkėtų Lietuvai, su kuria džiaugsme ir varge nugyveno 100 metų. „Laisvės“, – atsakė ji.
Su gimtadieniu, Vladislava. Su gimtadieniu, Lietuva!
Jonava. 2018 m. sausis
Kodak Tmax 400, Kiev 60, Nikon F80
|
