Vidurdienį, kada pavargę saulės spinduliai sukrinta man po kojų
ir vėjas taip nedrąsiai šiurena vystančius lapus,
grįžtu aš mintimis, nors mintys jau pavargus,
grįžtu į prarastus namus.
Ir aš, bijodama prikelt užmigusius nakty šešėlius,
duris, kaip tolimą ir nerealų sapną, drebančia ranka veriu.
O taip seniai užvėriau jas išeidama į nežinios kelionę,
tarytumei vartus į neregėtą saulės karaliją.
A. Pagėgis
Kaunas Cathedral Basilica
|