Vieną rytą išėjus į rudenį..
" Kadangi negalėjo rašyti jai, rašė apie ją. Kiekvieną vakarą atsiversdavo naują po šiurkščiu storu aplanku besislepiančio sąsiuvinio lapą ir užpildydavo jį akimis. Regėdavo raidėmis, nes tik taip pavykdavo pamatyti dalykus, kurių anksčiau nebuvo mačiusi, arba dar kartą matyti tuos, kurie jau visai tuojau ketindavo sprukti iš atminties. Įžūliai ryžtingi pirštų judesiai tęsia regėjimo lauko ribas iki begalybės, tol, kol sukandi juos dantimis. Pirštų, judesių, pabirusių raidžių. Neiškalbėtos jos visuomet ima girgždėti tarpdančiuose, tuomet Diana susižeidžia apatinę lūpą. Paprastai žmonės įsikanda į lūpą netyčia, bet ji netikėjo netyčiniais nutikimais; jai patiko kraujo skonis, kvapas, primenantis gyvybę. Visai kaip gėlės, galvodavo Diana, liežuviu braukdama kraujuojančios lūpos paviršiumi. Užuosdavo lelijas, nors niekada nebuvo jų mačiusi. Žinojo, kad tai baltos spalvos gėlės, ir dažnai lankstydavo jas iš popieriaus. Vienąkart pavyko išlankstyti tokią, kokios norėjo, – iškart suplėšė, idant nenužydėtų.. "
|