:D :D

was ist das?:)

tai varnai kažkas kiaulę pakišo :)

spėkit

Na, jei Kiaulė - Čaplinas ne per banalu, tai mano toks variantas...
Nuo kitos interpretacijos kolkas susilaikau.

akiniuotis is apacios

ale greit isrista rupuzke...

na jo .i kiaulela panashu

aš tai manau kad čia unitazas perkaltas, nesuvaldė Darius ekspozicijos unitazu naudodamasis :)

nesuprantu uz ka cia tokie vertinimai????????

5

10. sutinku. senai turejo but tope. nuvertino. ash net i megstamas isidejau

10/ 12/ Pritariu, čia viena geriausių fotografijų apskritai fotografijos istorijoje. Į mėgiamas be kalbų..

Čia nuogos kiaulės kūšis...

Čia nuogos kiaulės kūšis...

:)

bravo

kazkada vaikystej rinkdavau visokiu moliniu, stikliniu parsiuku skulptureles... sitos irgi noreciau :)))

18/ šitai skulptūrai išlaikyt manau kėp minimum po 2 kilolitus į mėnesį reikėtų :D

ne nuogos kiaules, ne kusis, ne unitazas. Nugalejo 6-as ":)

9\ o Ramūno samprotavimai labiausiai prajuokino. visiems ačiū.

ai, jau nebespėliosiu kas čia ir kieno

Kai tokios nuotraukos nueina į topus aš pradedu rimtai abejoti savo sugebėjimais ir kūdros objektyvumu.

24\ taip, tamsta - is to ka turite savo kolekcijoje - labai rimtai turite suabejoti :)

24. Sprendžiant iš to, kad pats sau komentarą rašote tai spėju, jog apie savo kolekciją rašote :) Čia kaip liaudyje sakoma "iš didelio rašto įšėjo iš krašto". Kita vertus - savikritiškumas teigiama savybė.

Kiekvienas iš mūsų turim ne vieną, kaip daugelis įsivaizduojam, gimtadienį. Ir ne tiek svarbu, kad tas gimtadienis neretai neturi savo tikslios datos, bet jis žymiai svarbesnis už pirmąjį, nes per tą gimtadienį mumyse gimsta tai kas vadinama c h a r a k t e r i u. Gimus tokiam, pagaliau sugebant atmesti bet kokio prisitaikėliškumo gyvenime apraiškas ir nustojus priduot dar didesnės reikšmės jau ir taip loginiais tarpusavio ryšiais suliniuotam gyvenimo suvokimui, mes dar tik pradedam ugdyti tradicijas nepaisančius, vėliau, vis labiau pasitikint savo jėgomis, net jas pranokstančius gebėjimus. Taip kažkuriuo metu mes galime priartėti prie visuminio, pagaliau visą paisančio suvokimo ir atvert savy tūnančią Pandoros skrynią. Priartėt prie versmių, prie kurių ne tik jau seniai apžėlę takeliai, bet ir apie kurias niekas nesą girdėję, nes per toli esą nuėję, kad būtų galima grįžti ir garma vienas po kito bedugnėn visi k a r t u vienas kitą iš nugaros (sin. inercijos) pasistumdami.
Ir tik visapaisantis charakteris, kad ir kokie kai kurie paisymai bebūtų ne itin malonūs akims ar ausims, gali bet kada pateikti staigmeną ir panorėjus, reaktyvinio lėktuvo greičiu, gali sugrįžti ten, kur jau buvęs ir iki gyvo kaulo pabodo būt, tam, kad parodyt kelią pajėgti išeiti iš bet kokio sudėtingumo labirinto, be išeities atrodančio ligi šiol tame labirinte besiblaškantiems. Iš labirinto, kuriame tokia jau prisibezdėta spūstis, kad neretai ne tik, kad gryno oro laisvai kvėpuot pritrūksta, bet kuriame kaip kokiam kalėjime kai kurie net tokią savo tvarką sugebėjo įvest, kad praradusieji tik viltį išeiti, pagal kitų liudininkų čia jau seniai užsibuvusiųjų parodymus įtikėję esą, kad jokio iš šito status quo išėjimo ir nėra, ir nebuvo, ir nebūsia.
Kaip iliuzijose, atsiprašant, taisyklėse prirašyta atsakinėti į besikartojančius klausimus kodėl taip, o ne kitaip čia yra, paliekama kitiems, n a u j o j o iš prarastojo laiko beieškantiems.
Nors ir girdėjau, kad vėžliai neretai gyvena iki trijų šimtų metų, iki šiol dar, kol dar nė vienas iš matematikų jokiomis formulėmis neapibrėžė iš sulipusių lūpų išleisto cigaretės dūmo trajektorijų visumos, tikiu, kad gal anksčiau už juos visa tą c h a o s ą pajėgs apibūdinti kokia dar nežinoma poetė, kupina Smilos sniego jausmo.
O be charakterio gimtadienio visi iš mūsų turi dar kitokesnius gimtadienius, kuriuos daug mieliau švenčia dažniau - k a p r i z u s.
Tikiu, kad ilgai kūdrinantis ir karts nuo kart panorėjus surengti čia party time net ir Rio de Žaneiro karnavale mūsų „ožiukai“ kaip niekas kitas su visais „navarotais“ galėtų „duot vaizdų“ iki „batareikos“ kada išsektų. Tik nereikia jau taip užsimiršti, kad kuo dažniau švenčiam, tuo ilgesnės pagirios mūsų laukia. Nes viskas šiame pasaulyje turi savo š e š ė l į. O ir bet tačiau girdėjau, kad neretai mūsų kaprizai gali baigtis ir sąmonės praradimu...
Post scriptum: „Viešpatie, suteik mums nuolankumo susitaikyti su tuo, ko negalime pakeisti, drąsos keisti tai, ką galime pakeisti ir išminties, kad atskirtume viena nuo kito... “

20/ aciu