Seni įvykiai. 1993.09 popiežiaus vizitas lietuvoje, kryžių kalnas. Pamenu buvau visai vaikas, mama prirengė storai ir išlydėjo kartu su tėvu pažiūrėti į popiežių Joną Paulių II.
Anksti kėlėmės, ilgai važiavom, anksti atvaževę ilgai laukėme. Užmigau autobuse, nežiūrint į viską sušalau. Senas ikarusas, kiauras kaip rėtis. Pažadino kažkas, arbata ir sausainiais pavaišino. Pagaliau pajudėjom. Didžiulė pieva padalinta į sektorius, atskirta medine tvorele (panašia į aptvarus arklaims). Mūsiškis buvo labai toli nuo Jo. Niūri diena, rodos tuoj lis, žvarbaus vėjo nebelaiko mano du megstiniai, džinsinis švarkas ir storas paltas. Bet pagaliau Jis, sraigtasparnis atskrenda ir debesys stebuklingai išsisklaido.
Žengia į tribūną, kažką šneka, garsiakalbiai aidu į visas puses skleidžiasi. Nieko nesuprantu. Išsitrukiu fotiką, kad įamžinti įvikius, bet prieina ponas policininkas ir pasako, kad paslėpčiau fotiką arba atims. Tėvas bando ginčytis, bet bergždžiai.
Baigėsi. Pagaliau galiu laisvai judėti, vaikšto kas kur nori, visi stengiasi prieiti arčiau tribūnos, visi neša po kryželį ant kalno. Tą kart tikriausiai koks 10000 naujų kryželiu ant kalno nusėdo.
Vaikštau, fotkinu viską. Atsisakstau paltą, karštą, atsisakstau švarką. Mintyse... pamatytu mane motina, galvą nusuktu, juk peršalsiu...
Pagaliau važiuojam namo. Keisčiausia tai, kad namo gryžom kur kas greičiau nei atvažiavom. Tikriausiai čia stebuklas.
Iki šiol nesuprantu šio savo vizito tikslo bei prasmės...
|