2008m. lapkričio 20d. 16val. Šv. Jono gatvės galerijoje vyks fotografijos albumo „Nuoga diena" pristatymas. Albumo autoriai: Ramūnas Danisevičius, Valdas Kopūstas, Rolandas Parafinavičius
Ištrauka iš albumo:
Fotografinis džiazas ir lietuviškos taisyklės
Taip jau atsitiko, kad begyvendamas šiam pasauly turiu sąlytį ir su fotografija, ir su muzika. Kuri iš jungčių yra stipresnė, sunku pasakyti, nes dar vis gyvenu... Nors ir nesu teoretikas profesionalas, bet jau minėtos gijos įpareigoja pasakyti bent keletą žodžių.
Paieškoti lietuviškos fotografijos ir džiazo sąsajų mane paskatino kažkada skaitytas puikus muzikanto ir poeto Gintaro Grajausko straipsnis apie meną ir taisykles. Manau, neapsiriksiu sakydamas, jog tiek džiazui, tiek fotografijai galioja tam tikri bendri dėsniai. Jeigu džiazmenui reikia turėti gerą klausą, tai fotografui būtina gera „akis“.
Tiek džiazo, tiek fotografijos pagrindų galima išmokti, tik džiazmenai, anot Grajausko, atviriau pripažįsta treniruotės svarbą, nors ir fotografams svarbu neprarasti formos. Tačiau ir turint reikiamus pagrindus fotografu ar džiazmenu dar netampama. Pagrindai leidžia kurti pagal taisykles, tačiau vien jų neužtenka. Pakanka tik tam, kad išeitų taisyklingas, normalus kūrinys, kuris be savo normalumo, kitokių požymių neturi. (Čia norisi priminti lietuviškos fotografijos „grandų“ požiūrį į ne tokius, kaip jie.) Kad kūrinys būtų šio to vertas, reikia ne tik įvaldyti techniką, bet dar turėti intuiciją ir atsirinkti esmę. „Reikalinga tam tikra klaida ir stebėtinai paprastas tos klaidos sprendimas, įteisinimas“, - tikina poetas-muzikantas.
Kartą grupė Amerikos muzikologų ėmėsi tirti kelių didžiųjų džiazo meistrų improvizacijas, norėdami išsiaiškinti svingavimo prigimtį. Matematiškai apskaičiavę, aptiko, kad visi tirti muzikos pavyzdžiai yra truputį neritmiški – muzikantai tai šiek tiek vėluoja, tai užskuba. Sugrąžinus tuos ritmo nukrypimus į reikiamas vietas, įvyko neįtikėtinas dalykas – džiazas dingo. Liko banali šokių muzikėlė.
O kaip išmokti tos klaidos, tos meistro aritmijos? Jokių metodinių leidinių apie tai nėra. Norintiems tai pasiekti, minėtas poetas-muzikantas primena žodelytį „driwe‘as“, kuris kartais veikia, kartais ne.
Fotografijoje, kaip ir muzikoje, pradžioje būtina laikytis bendrų taisyklių ir tik patyręs autorius gali jų nesilaikyti, o dar vėliau, jam jų visai nereikia. Šią taisyklę apie taisykles vertina tik tie, kurie nori sukurti gerus kūrinius. Lietuvoje, deja, primetinėjamos taisyklės, sukurtos seniau vietinius foto kokonus susisukusių „meistrų“.
Pastaruoju metu dažnas šalies „foto meistras“ užmiega pasiektame kiaute – tapęs fotomeno žmogumi. Tarsi tas fotomeno žmogus būtų kokia savaiminė vertybė, o nuolatinė kitokių kūrėjų kritika dėl „lietuviškos fotografijos taisyklių“ nesilaikymo – krizės fotografijoje pasekmė. Menas – ne bekonai, mene krizių nebūna.
Tai dar kartą įrodo šio albumo autoriai: Ramūnas Danisevičius, Valdas Kopūstas ir Rolandas Parafinavičius. Žinodamas kokiais fotografiniais keliais jie klajojo, kaip siekė tikslo, galiu nuoširdžiai juos vadinti fotografijos džiazmenais. Ir ne todėl, kad juos pažįstu. Todėl, kad šis trio suvokia „driwe‘ą“ ir daro teisingas klaidas, kurios subtiliai papildo bendrą Lietuvos fotografijos orkestro pjesę.
Anatolijus Jakimovas
