Sara Poisson. "Žmogus su fotoaparatu. Žmogus ir tekstas."

Sara Poisson

Žmogus su fotoaparatu. Žmogus ir tekstas.

Kartais manau ir išgyvenu: fotoaparatas atstoja trečiąją akį. Suvokiu ją nelyginant sūkurį smulkių žmonijos atradimų, kurių dalis intensyviai ir demonstratyviai cituoja žmogaus akį. Be to, fotoaparatas atstoja ir makiažą, kuris pridengia ir sykiu perkeičia veidą. Dar daugiau. Ne sykį juntu, kaip jis pridengia mano veido moteriškumą ir lytį. Gali būti, kad tai pridengiama daugiau nuo manęs pačios labai paprastu ir tuo pat metu labai svarbiu – užsimiršimo – būdu. Kai kada sakoma, kad tikrą, dar vadinamą dvasinę, meilę žmogus išgyvena tik užmiršdamas save patį. Tad galima sakyti, kad fotoaparatas yra Daiktas ar netgi Dvasinis Daiktas, kurio draugijos dėka žmogus įstatomas į dvasinį meilės lauką arba kad žmogus fotoaparato dėka tampa nebe toks kūniškas. Bet ne! Užtenka įsivaizduoti, kaip atrodo tas, kuris fotografuoja: jis sukasi visiems prieš akis, jis drumsčia ramybę, jo yra daugiau nei būtų, jei jis nefotografuotų! Neretai jis tiesiog erzina mus! Tad fotografuojantis žmogus yra greičiau hiperkūniškas, ir todėl jis tampa tarytum daugiau negu žmogus – virsta būtybe, išpildančią kažkokią kitą, jau nebe vien tik vienatinio žmogaus, idėją.

Galima sakyti, kad tarp žmogaus ir fotoaparato – ne paprastas sudėties, o daugybos veiksmas, kurio metu įvyksta tam tikras susiliejimas ir hipertrofijos aktas. Visą šį santykį apibrėžčiau kaip hiperkūniškumą idėjos realizacijos būvyje, kuriame dvasia (idėja) ir kūnas persipynę nelyginant pirminiame chaose, iškilmingame vienyje.

Kažkada viename interviu esu drėbtelėjusi, kad fotografavimas labiau primena seksą su partneriu, kai tuo tarpu rašymas – masturbaciją. Tenorėjau pasakyti, kad fotografavimas yra platesnis ir įvairiapusiškesnis santykis su aplinka nei rašymas. Ir pastarajame sakiny akcentuočiau žodį „santykis“.

Fotoaparatas disciplinuoja, verčia prisitaikyti ir nelyginant sugundyti vaizdą, kad jis tau pasiduotų. Būna, kad raitaisi beveik nepadoriomis pozomis, siekdamas vis didesnio vaizdo atsidavimo, o tuo pat metu atsiduodamas jam ir pats. Žmogus su fotoaparatu – jau savaime santykis, kurį apibrėžia įvairios fotoaparato ir žmogaus prigimtinės duotybės – jos diktuoja tvarką nepriklausomai nuo to, ko siekia tas, kuris nori (nu)fotografuoti. Tad fotografuojantis žmogus, manau, yra fenomenali struktūra ir gyva forma, panaši į organizmą ar net į visą bendruomenę. Mąstydama apie žmogų su fotoaparatu, patiriu bedugnę ir begalybę, bet nepaisant to, ši žmogaus ir subtilaus daikto draugija man atrodo tiek prisotinta vidinių būtinybių bei išorinių apibrėžčių, kad ji vis tiek išlieka labai gyvas organizmas – ir būtent šios apibrėžtys suteikia jai kažin kokio vidinio postūmio gyvuoti ir puoselėti savo gyvybingumą. Kaip ir organizmas, taip ir žmogus su fotoaparatu gali gyvuoti tik suvokdamas – sąmoningai ar nesąmoningai – savo ribas ir prie jų prisitaikydamas. Žmogus su fotoaparau išgyvena prisitaikymo įtampą, o jo ribos kartais jam padeda, o kartais jos – nemalonios, netgi skausmingos. Būtent tai vienokiu ar kitokiu laipsniu yra kiekvieno gyvo organizmo bruožai. Ši prisitaikymo programa, sąmoningas apsiribojimas, kartais peraugantis į tikrą kovą už būvį, yra žmogaus su fotoaparatu, kaip bendro organizmo, vidinės gyvybės šaltinis.

Žmogus ir tekstas yra daug neapibrėžtesnė struktūra. Manau, kad tekstas, o ne kas kita, yra tikroji bedugnė, kurioje glūdi mistinis Pradžios Žodis, visada gresiantis tapti provokacija, kviečiančia sugrįžti į Pradžią, į neišreikštybę ar neapreikštybę. Manau, kad apie tai, ką dabar rašau, daug geriau pasakyta Yša upanišadoje: „Į gūdžią tamsą žengia tas, kas kliaujasi neapreikštim, bet dar į gilesnes tamsybes, kas atsidėjęs apreikštybei“ ir „Kas žino abudu kartu, apreikštį ir neapreikštybę, tas, sunaikinimu įveikęs mirtį, apreikštimi pasieks nemirtingumą“. Esu linkusi manyti, kad tekstas visada traukia neapreikštybėn, jei tik elgiesi su juo sąžiningai, pagal jo prigimtį. Tuo tarpu fotoaparatas (ar fotografavimas) linkęs žmogų apgyvendinti apreikštybėje – tiek vidinėje (fotoaparatas ir žmogus), tiek išorinėje (žmogus su fotoaparatu ir jų aplinka). Tiek, kiek pavyksta apsigyventi apreikštybėje (...), tiek jautiesi gyvas, tiek esi šio pasaulio gyventojas – štai ką esu sau atradusi pastaraisiais metais.

Žmogus su fotoaparatu yra labiau šios žemės gyventojas ir labiau apreikštybėje nei tas, kuris rašo tekstą.

Kita vertus, šiandien, nepaisant upanišadoje apreikštos abipusės – apreikštybės ir neapreikštybės – tamsos, išgyvenu jų abipusę šviesą. Gali būti, kad tų abipusių tamsybių trintis įskelia kokią nors kibirkštį, ir ši akimirkos šviesa dėl mano sąlyginio menkumo man atrodo daugiau nei akimirka...

Galbūt fotoaparato blykstelėjimas, kurio metu tamsoje fiksuojamas ir gaunamas šviesus atvaizdas, yra mikrometafora to, kas vyksta makropasaulyje. Ar šį vaizdą galime vadinti melagingu vien dėl to, kad jis pajėgus mus apgauti be jokios melo intencijos arba jis melagingas vien dėl to, kad mes patys nuolatos linkę apsigauti?

2008