Sally Mann

(1951/05/01)

Peržiūrint savo nuotraukas, man kartais atrodo, kad mano vieninteliai prisiminimai iš vaikystės yra tie - kuriuos išsigalvojau.

Sally Mann gimė 1951 metų gegužės 1 d. Leksingtone, Virdžinijos valstija, JAV. Baigė garsią Putney vidurinę mokyklą garsėjančią savo giliomis meno tradicijomis ir daug dėmesio skiriančiai švietimui vaizduojamojo meno srityje. Mokydamasi šioje mokykloje Sally ir pamilo fotografiją. Tiesa, šios meilės motyvas turėjo ganėtinai miglotas sąsajas su meile menui – tuo metu Sally pradėjo dominti berniukai, o kokia dar gali būti geresnė vieta susitikinėti su berniukais kaip ne tamsoje glūdinti fotolaboratorija. Tarp pirmųjų jos fotografinių eksperimentų buvo ir jos apsinuoginusių klasiokų nuotraukos.

Mergaitės gyvenime svarbią rolę, formuojant jos pasaulėžiūrą bei meninį skonį, vadino ir jos tėtis - gydytojas terapeutas Robert S. Munger. „Kitose šeimose, Kūčioms įrengdavo prakartėlę, o mano tėtis svetainėje patalpindavo kitokias dekoracijas – pavyzdžiui penio formos į krantą išmesto medžio gabalą“, — prisimena fotografė. „Jis kūrė ekscentriškus šedevrus iš bet ko kas jam papuldavo po ranka, kad ir mažytė gyvatė puošusi pietų stalą buvo ne kas kitas, kaip šuns kakutis“. Ir mergaitė daug ką perėmė iš savo tėvo. „Iš išorės ji panaši į mane, bet viduje – grynas tėvas“, - sako Sally mama.

Žinoma, Sally eksperimentai su nuogu kūno tokio tėvo nė kiek netrikdė, priešingai—jis visaip ją skatino tuo užsiimti, o ir meilę dideliam formatui Sally gavo fotografuodama tėvo 5x7“ formato fotoaparatu. Bet ir šis formatas jai pasirodė nepakankamai didelis ir ji ne už ilgo ji pradeda fotografuoti ant 8x10” stiklo plokštelių ir naudoja lygiai prieš šimtą metų iki Sally gimimo atrastą ir tuo metu jau beveik užmirštą – šlapią kolodijaus procesą.

1969 metais Sally gauna mokyklos baigimo atestatą, 1974 prie jo prisega bakalauro diplomą, o dar po metų gauna „meninio rašymo“ menų magistro laipsnį. Rašytoja ji netapo, o po baigimo tuojau pat įsidarbino fotografu „Washington and Lee“ universitete (tame pačiame universitete Sally mama – Elizabeth Evans Munger, vadovavo knygynui).

Iki 1990 metų Sally karjera tekėjo ramiai be didesnių sublizgėjimų. 1977 metais Corcoran meni galerijoje Washington DC, ji surengė savo pirmąją, personalinę fotografijų parodą, 1984 metais Sally išleido savo fotalbumą „Second Sight“. Abu šie įvykiai praėjo beveik nepastebėti. Praėjus keturiems metams, 1988 – fotografė išleidžią dar vieną albumą „At Twelve: Portraits of Young Women“ skirtą pereinamo amžiaus mergaitėms, kurios jau nebe mergaitės, bet dar ir ne suaugusios moterys. Albumas sulaukė gerų kritikų atsiliepimų, tačiau platesnėms masės Sally Mann vardas taip ir liko nežinomas.

Trečiojo, Sally fotoalbumo „Immediate Family“, išleisto 1992 metais modeliais buvo artimiausi giminaičiai – sūnus ir dvi dukterys, kuriems albumo pasirodymo metu buvo nuo 7 iki 13 metų. Šis sąlyginai nedidelis albumas, su viso labo 65-is juodai-baltomis nuotraukomis, akimirksniu Sally padarė garsia. Kaip dažnai būna, taip ir šios sėkmės ir staigaus išgarsėjimo priežastimi tapo ne autorės talentas, o skandalas susijęs su šiuo albumu. Visa eilė kritikų nusprendė, kad kai kuriose nuotraukose vaikų pozos buvo „atvirai erotiškos“, o įvairiausių komitetų, tokių kaip „apsaugokime vaikystę“, atstovai paskelbė, kad šios nuotraukos tai yra „užslėpta vaikiška pornografija“. Dar stipriau, už dažnai savo bukumu stebinančius Amerikos meno kritikus, Sally užsipuolė ir dorovės sergėtojos - aršiosios „namų šeimininkės“, svaidydamos prakeiksmų ir kaltinimų žaibus į fotografę įvairiausiuose pokalbių šou ir interneto forumuose ir laiškuose į žurnalų ir laikraščių redakcijas.

Sally turėjo ir visą eilę sveikų, jai pritariančių žmonių, kurie tvirtino, kad „jei kas šiose nekaltose vaikų pozose įžvelgia erotiškumą, tai greičiausiai turi rimtų psichologinių problemų“.

20a. pabaigoje užplūdo kažkokia tai pedofilų banga ir tų, kuriems visur tai vaidenasi. Tokiu „kampu“ žiūrint į meną galima apkaltinti, kas beje 20a ir buvo padaryta, ir Lewis Carroll (1832/01/27–1898/01/14) „Alisa stebuklų šalyje“ autorių už jo padarytas mergaičių nuotraukas, ir fotografę Imogen Cunningham (1883/04/12–1976/06/24) už jos sūnų nuotraukas, ir visą eilę kitų fotografų, kuriuos, tokiais masteliais matuojant arba tokiems, nuo stiprios psichinės disfunkcijos kečiantiems kritikams, vertinant būtų galima apkaltinti vaikų pornografijos platinimu, pedofilija ar dar dievai žino kuo. Mirtis išgelbėjo Robert Mapplethorpe nuo teismo, kuriame jis buvo kaltinamas vaikų pornografija, užtat mažiau pasiekė Cincinačio Šiuolaikinio meno centro, kuriame vyko Roberto darbų paroda, direktoriui. Taip pat nepasisekė ir Jock Sturges, kurį taip pat buvo suėmę ir konfiskavę visas nuotraukas ir aparatūrą. Ir nors teismas vėliau juos išteisino, gražino nuotraukas ir aparatūrą, bet tai rodo visuomenės bendrą sugedimą ir požiūrį į meną. Bet aš čia jau kiek nuklydau nuo temos. Grįžtu...

Reikia paminėti, kad Sally puikiai suvokė situaciją, nes jos trečiasis albumas buvo išleistas 1992 metais, tai yra 2 metai po aukščiau aprašytų įvykių ir kai fotografė tvirtino, kad „vaikų seksualumas“ yra dvi prieštaraujančios ir tarpusavyje nesuderinamos sąvokos, puikiai suvokė, kad yra visa armija manančių kitaip.

Reikia pastebėti, kad fotografė puikiai pasiruošė šio albumo išleidimui. Ji konsultavosi su FTB ir kitomis teisinėmis organizacijomis, vaikus nusiuntė pas psichologą patikrinimui, viešai parodė, kad vaikai gali užprotestuoti bet kurią iš fotografijų, kurių jie nenori kad būtų publikuotos. Tiesa pasakius taip ir buvo… jaunesnioji duktė Virginia, pasakė jog nenori, kad skaitytojai pamatytų nuotrauką, kurioje ji atlieka „mažą reikaliuką“, o Emmet ir Jessy pareikalavo, kad būtų išimta nuotrauka, kurioje jie atrodo „kaip trenkti“, tačiau nei vieno iš vaikų netrikdė tas faktas, kad nuotraukose jie buvo be drabužių. Jos nekantraudamos laukė albumo pasirodymo ir kai motina nusprendė, porai metų, nukelti albumo pasirodymą – audringai protestavo ir motina nusileido tik vaikams reikalaujant išleisti albumą neatidėliojant.

Kaip ten bebūtų, 1992 metais albumas buvo išleistas ir iššaukė begalę prieštaringų emocijų išgarsindamas fotografę visame pasaulyje. Fotožurnalas „The New Republic“ albumą pavadinu „didingiausiu šiuolaikiniu fotoalbumu“, o „New York Times“ rašė, kad „nė vienas fotografas netapo toks garsus taip greitai“. Fotografas Helmuth Newton yra pasakęs „kad įdomus gali būti pasakojimas apie kelią į sėkmę, o pačios sėkmės aprašymas – skaitytojo nedomina“.

1994 metais Sally Mann išleidžia savo ketvirtąjį albumą „Still Time“, kuriame yra tiek jos vaikų nuotraukos, tiek ir kiek anksčiau darytos gamtos fotografijos.

2003 metais Sally išleidžia albumą „What Remains“, kuriame ji nutarė parodyti mus supantį pasaulį įvairiais rakursais : čia ir paslaptingi peizažai, ir stambiu planu nufotografuoti vaikų veidai, ir pusiau suirusių lavonų nuotraukos. Vartant šį albumą, nejučiomis prisimeni „gyvatėlę“ padėtą jos tėvo ant pietų stalo, Sally vaikystėje.

Mirtis galinga ir geriausia ją suvokti, kaip tašką, leidžiantį į gyvenimą pažvelgti visapusiškiau. Štai kodėl mano projektas baigiasi gyvų žmonių – mano vaikų, nuotraukomis“,– pasakojo autorė apie savo sumanymą.

Šeštasis Sally Mann fotoalbumas „Deep South“ pasirodęs 2005 metais, tai 1992–2004 metais nufotografuoti 65 peizažai.

Kiekvieno Sally albumo išleidimą lydi ir parodos, kurios vyksta Amerikoje ir Europoje bei susilaukia didelio žiūrovų dėmesio ir aukštų kritikų įvertinimų. Kaip taisyklė, tose parodose galima pamatyti ne tik išleistuose albumuose esančias nuotraukas – parodų metu galima susipažinti ir su kitais Sally fotografiniais eksperimentais, kaip kad paskutiniu metu jos fotografuojamais iš šunų kaulų padarytais natiurmortais. „Fotografijoje labiausiai vertinu nesąžiningumą, dviprasmiškumą… Nuotraukos turi būti vienaip ar kitaip keistos, priešingu atveju tai ne man“, – kalbėjo fotografė.

Vienas iš paskutinių autorės projektų yra raumenų atrofijos, kuria nuo 1994 metų serga Sally vyras Larry Mann, studija. Ši nepagydoma liga iššaukia raumenų susilpnėjimą ir jų tūrio sumažėjimą (Larry May atveju - dešinėje kojoje ir kairėje rankoje). Aišku, kad ši liga nepadaro žmogaus gražesniu ir reikalauja labai daug pastangų ir drąsos iš abiejų sutuoktinių norint tęsti darbą. Sally šį projektą vadina „Marital Trust“ (Vedybinis pasitikėjimas) ir jis apima visas gyvenimo sferas: prausimąsi, darbą sode ir net mylėjimąsi. Ar mes kada nors išvysime šias nuotraukas? "Aš tik žinau, kad šios nuotraukos yra ir jaučiu kad jos tikrai geros“ – apie šį projektą kalba autorė, „bet gal jos niekada nebus publikuotos. Gal, kada po mano mirties. Tačiau man labai svarbu, kad šios nuotraukos guli dėžutėje mano laboratorijoje“.

Panašių fotografinių projektų nėra daug … dabar man į galvą ateina tik keli: Ritchard Avedon ir Pedro Meyer fotografavę savo mirštančius tėvus ir Annie Leibovitz fotografavusi nuo vėžio mirštančią savo gyvenimo draugę.

Kalbant apie Sally Mann, galima drąsiai teigti, kad tai viena reikšmingiausių 20a. pabaigos ir 21a. pradžios fotografių. Sally Mann yra visos eilės prestižinių apdovanojimų ir vardų laureatė, jos nuotraukos parduodamos aukcionuose ir yra didžiausių pasaulio muziejų ekspozicijoje. Apie ją sukurti du dokumentiniai filmai: „Blood Ties“ (kraujo ryšiai) 1994 metais, nominuotas Oskaro apdovanojimui už geriausią dokumentinį filmą ir filmas „What remains“ (tai kas lieka) 2005 laimėjęs geriausio dokumentinio filmo apdovanojimą kino festivalyje Atlantoje.

Galiu pasidžiaugti, kad man teko matyti jos nuotraukas „gyvai“ ir turiu įsigijęs kelis jos albumus. Tie kas domisi fotografija, išties turėtų rasti galimybę, jei ne apsilankyti jos parodoje, tai bent ramioje aplinkoje pavartyti jos fotoalbumus. Juos, beje, esu matęs ir Vilniaus senamiestyje įsikūrusiame „Humanitas“ knygyne.

Kelios nuorodos į jos albumus: Second Sight: The Photographs of Sally Mann (iš serijos šiuolaikiniai fotografai Nr.4), Immediate Family, What Remains

Šiame straipsnyje panaudotos nuotraukos yra Sally Mann ir galerijų nuosavybė ir čia panaudotos išskirtinai švietimo ir susipažinimo tikslu.