Robert Capa

(1913/10/22 − 1954/05/25)

Robert’as Capa (tikrasis vardas ir pavardė - Endre Friedmann) gimė 1913 spalio 22 dieną žydų šeimoje, Budapešte, Austro-Vengrijoje. Nepritardamas Austro-Vengrijos valdžiai jis dalyvavo protesto akcijose, buvo suimtas ir sulaukęs 18 metų, nusprendęs, kad to meto Vengrijos rėžimas nežada nieko gero, išvyko į Vokietiją.

 

Pradžioje Capa norėjėo būti rašytoju, tačiau Berlyne rado fotografo darbą. 1933 metais, pradėjus stiprėti nacizmo judėjimui Vokietijoje, Capa persikėlė gyventi į Prancūziją. Tačiau čia susidūrė su sunkumais įsidarbinant laisvai samdomu žurnalistu. Šiame savo gyvenimo tarpsnyje, jis pakeičia savo vardą iš Endre Friedmann į Robert Capa („cápa“ - ryklys), taip jis buvo „pravardžiuojamas“ mokykloje. Jis manė kad tai skamba amerikietiškai ir vienaip ar kitaip gali būti siejama su režisieriumi Frank’u Capa, bei padės nuslėpti jo žydišką kilmę. Be to jis pastebėjo, kad tarpininkaujant jo draugei Gerdai Taro[1], žmonės mieliau pirkdavo garsaus „amerikiečių“ fotografo Robert’o Capa’os darbus, nei tuos kurie būdavo siūlomi tikruoju jo vardu ir pavarde.

Lev’o Trocki’o nuotrauka, kur jis 1932 metais Kopenhagoje sakė savo kalbą „Rusijos Revoliucijos reikšmė“, buvo pirmoji Capa’os atspausdinta nuotrauka.

1936–1939 metais jis, kartu su Gerda Taro ir David’u Seymour’u[2], fotografavo Ispanijos pilietinį karą. 1936 metais, jis tapo žinomas pasaulyje po to kai tų pačių metų rugsėjo 5 dieną, nufotografavo krentantį nušautą Ispanijos pilietinio karo kovotoją. Dėl šios nuotraukos autentiškumo pradžioje buvo daug diskusijų, istorikai manė kad nuotraukoje Federico Borrell García, Ispanijos laikraštis El Periodico teigė, kad nuotrauka yra surežisuota ir nufotografuota Espejo, 10 km už Cerro Muriano. 2009 metais Ispanijos profesorius išleido knygą pavadintą „Fotografijos šešėliai“, kurioje teigia, kad ta nuotrauka negalėjo būti nufotografuota ten, tada ir taip.

Kelis dešimtmečius didelė dalis R. Capa’os nuotraukų darytų Ispanijos pilietinio karo metu buvo laikomos dingusiomis, tačiau 1990 metais atrastos Meksike. 1939 metais, Capa traukdamasis iš Europos prarado savo kolekciją. Šis Capos nuotraukų praradimas net gavo pavadinimą — „Meksikietiškas lagaminas“. 2007 metų gruodį šios nuotraukos buvo perduotos Tarptautiniam Fotografijos Centrui Manhetene, kurį įkūrė jaunesnysis Capos brolis Cornell.

Dažnai nėra paprasta stovėti nuošalėje ir galėti tik fiksuoti kančias aplink.

1938 metais Robertas išvyko į Kinijos miestą Uhaną (tada miestas vadinosi Hankau) fotografuoti pasipriešinimo Japonijos invazijai.

Antrojo Pasaulinio karo pradžioje Capa jau gyveno Niujorke, kur perskrido iš Prancūzijos, ieškodamas darbo ir slėpdamasis nuo nacių persekiojimo. Karo metu, Capa buvo siunčiamas fotografuoti į įvairias vietas Europoje. Pradžioje jis fotografavo Collier’s Weekly, vėliau iš Collier’s jį atleido ir jis įsidarbino Life.

1943 metų vasarį Capa susipažįsta su Elaine Justin, aktoriaus John Justin žmona ir jie iškarto įsimyli vienas kitą. Net ir didelę dalį savo laiko Capa’i praleidžiant fronte, ši jų draugystė tęsiasi iki karo pabaigos. Elaine, dėl jos plaukų spalvos, yra meiliai Capa’os vadinama „Pinky“ ir šis jų romanas yra pagrindinė Capa’os karo memuarų „Truputį neryškiai“, tema.

1943 metų liepą ir rugpjūtį, Capa fotografavo Sicilijoje, Nikosijoje ir Troinoje. Amerikiečių kariuomenė judėjo link Trojinos, miesto strategiškai svarbioje vietoje, kurį iš visų jėgų gynė vokiečiai, nes per miestą ėjo kelias į Mesiną - pagrindinį Sicilijos uostą jungiantį salą su žemynine dalimi. Robertas Capa fotografavo kaip siciliečiai kenčia nuo begalinio Vokietijos kariuomenės bombardavimo ir kaip jie džiaugėsi, kai miestą išvadavo Amerikos kareiviai. Viena žymi Capos nuotrauka, iš šio periodo, yra kur Sicilijos valstietis ranka rodo kryptį kuria pasitraukė Vokietijos kariuomenė. 1943 metų spalį, kartu su Life fotografu Will Lang, Capa fotografuoja Neapolio pašto, kur buvo įsitvirtinusi vokiečių kariuomenė, bombardavimą.

Tikriausiai vienos žymiausių jo nuotraukų, yra Dieną-D[3] darytos ir apjungtos į seriją „Didingas vienuoliktukas“. Dalyvaudamas įsiveržime, Capa ginkluotas dviem Contax II fotoaparatais, „puolė“ vokiečių kariuomenę su antrąja sąjungininkų banga. Per pirmąsias invazijos valandas jis padarė 106 fotografijas. Iš jų išliko tik 11 prastos kokybės nuotraukų, nes kitos buvo sugadintos ryškinant Life laboratorijoje Londone. Nors už nuotraukų kokybę buvo atsakingas jas ryškinęs Life darbuotojas, išspausdinus nuotraukas jų neryškumas buvo paaiškintas kaip autoriaus rankų drebėjimo rezultatas.

Šis karas - lyg senstanti aktorė. Vis mažiau fotogeniška ir vis labiau pavojinga.

1945 metais, Elaine palieka Robertą ir išteka už savo draugo Chuck Romine. Po poros mėnesių Capa įsimyli aktorę Ingrid Bergman[4], kuri tuo metu keliavo po Europą linksmindama Amerikos kariuomenės kareivius. 1945 metų gruodį, Capa su ja išvyksta į Hollywood’ą, kur kurį laiką dirbo „American International Pictures“[5]. Bergman „spaudė“ jį vesti ją, bet Capa nenorėjo gyventi Hollywood’e ir jų bendravimas nutrūko 1946 metais Robertui išvykus į Turkiją.

1947 metais, Capa su draugu, rašytoju John’u Steinbeck’u išvyko į Tarybų Sąjungą. Jis fotografavo Maskvoje, Kieve, Tbilisyje, Batumi ir Stalingrado griuvėsiuose. Linksmą Steinbeck’o reportažą „Rusijos dienoraštis“, išspausdintą 1948 metais, papildė Robert’o nuotraukos.

1947 metais, kartu su Henri Cartier-Bresson’u, William Vandivert’u, David’u Seymour’u[2] ir George Rodger’iu, Capa įkūrė agentūrą „Magnum Photos“, o 1951 metais tapo jos prezidentu.

Susikūrus Izraelio valstybei, Capa fotografuoti išvyko ten. Daug jo nuotraukų papildė Irwin Shaw knygą, „Reportažas apie Izraelį“.

Kaip karo fotografas tikiuosi likti bedarbis iki savo gyvenimo pabaigos.

1950-ųjų pradžioje, Capa vyko į Japonijoje vykstančią Magnum Photos parodą, kai jam paskambino iš Life ir paprašė pafotografuoti Pietryčių Azijoje, kur jau aštuonerius metus Prancūzija kariavo Pirmajame Indokinijos kare. Nežiūrint į tai, kad prieš porą metų Capa prisiekė daugiau nefotografuoti karo, jis priėmė šį pasiūlymą ir prisijungė prie Prancūzijos kariuomenėje dirbusių Time-Life žurnalistų John Mecklin’o ir Jim’o Lucas. 1954 metais 14:55, pulkas judėjo pavojinga zona, kai Capa nutarė išlipti iš džipo ir paėjėjęs į priekį nufotografuoti judančią koloną. Maždaug po penkių minučių nugriaudėjo sprogimas - Capa užlipo ant minos. Kai Mecklin’as ir Lucas atvyko į įvykio vietą, jie pamatė Robertą su minos sprogimo suplėšyta koja ir sunkiai sužeistą į krūtinę. Merklin’o iškviesta medicininė pagalba nugabeno sužeistą R. Capa į mažą karo lauko ligoninę, kur jam buvo konstatuota mirtis.

Užjūrio spaudos fotografijos klubas yra įsteigęs Robert’o Capa’os vardo auksinį medalį, kuris yra suteikiamas už geriausią nuotrauką, darytą užsienyje. Robert’o Capa’os nuotraukų negatyvai saugomi jo brolio įsteigtame muziejuje Manhatane.

Capa įamžino 5 skirtingus karus: Ispanijos pilietinį karą, Antrąjį Kinijos – Japonijos karą, Antrąjį pasaulinį karą, 1948 m. Arabų – Izraelio karą ir Pirmąjį Indokinijos karą.

Jis fotografavo Antrojo pasaulinio karo momentus Londone, Šiaurės Afrikoje, Italijoje, taip pat Normandų mūšį bei Paryžiaus išlaisvinimą. Robert’ui Capa’i svarbiausias buvo dramatiškas momentas, o ne techninė nuotraukos kokybė. Jo fotografijos, darytos 1944 metais Normandijos invazijos metu, atskleidžia visą karo siaubą.