Kevin‘as Carter‘is – daug apdovanojimų pelnęs fotožurnalistas, Bang-Bang klubo[1] narys. Fotografas pelnė Pulicerio premiją už nuotrauką iš badaujančio Sudano. Nesulaukęs savo 34-ojo gimtadienio K. Carter‘is nusižudė. Jo istorija papasakota vaidybiniame filme „The Bang-Bang Club“[2], kuriame jį vaidina Taylor Kirsch.
Fotografas gimė aparteidinėje Pietų Afrikoje, užaugo vien baltųjų vidurinės klasės atstovų gyvenamajame rajone. Vaikas ne kartą stebėjo policijos reidus prieš juodaodžius, nelegaliai gyvenusius toje teritorijoje. Vėliau jis pasakos, kad yra savo liberaliais save laikiusių katalikų tėvų paklausęs, kaip jie galėjo likti abejingi kovai su aparteidu.
Po vidurinės mokyklos K. Carter‘is dėl blogų pažymių buvo išmestas iš farmacijos mokslų ir paimtas į kariuomenę. 1980 m. jis nuo įžeidinėjimų užstojo juodaodį valgyklos darbuotoją, už ką buvo žiauriai sumuštas tarnybos draugų. Po šio incidento jis dezertyravo ir nusprendė pradėti naują gyvenimą kaip radijo didžėjus, vardu Deividas. Tačiau tai nebuvo taip lengva, kaip jis tikėjosi. Netrukus vaikinas nusprendė tęsti nebaigtą karinę tarnybą. 1983 m. savo akimis pamatęs, kaip sprogsta bomba automobilyje, nusprendė tapti fotokorespondentu.
1983 m. jis pradėjo dirbti sporto fotografu, 1984 m. perėjo į laikraštį „Johannesburg Star“, atskleidusį aparteido baisumus. K. Carter‘is pirmasis nufotografavo juodaodės moters viešą egzekuciją, kurią įvykdė jos draugai juodaodžiai už neva jų išdavystę policijai. „Aš pakraupau nuo to, ką jie darė, nuo to, ką aš dariau. Tačiau kai žmonės ėmė kalbėti apie tas nuotraukas, pajutau, kad mano veiksmai galbūt nebuvo labai blogi. Būti ko nors kraupaus liudininku nėra neteisinga ar blogai.“
1993 m. Sudane K. Carter‘is ruošėsi fotografuoti parkritusį badaujantį vaiką, bandantį pasiekti maitinimo centrą, kai netoli vaiko nusileido maitvanagis. Carter‘is ilgai taikėsi, ruošėsi, laukė, po to padarė šį kadrą ir pasitraukė („Toks buvo mano darbas“, sakė jis), ir vėliau buvo kritikuojamas už tai, kad vaikui nepadėjo. Kai kas jį patį pavadino maitvanagiu. Garsiąją nuotrauką įsigijo „The New York Times“ ir išspausdino 1993 m. kovą. Nuotrauka apkeliavo viso pasaulio laikraščius. Šimtai žmonių skambino į laikraštį ir domėjosi mergaitės likimu, tačiau laikraštis apie mergaitės likimą po nuotraukos padarymo nieko nežinojo. 1994 m. nuotrauka laimėjo Pulicerio premiją už ypatingą fotografiją.
Kartu su K. Carter‘iu Sudane buvęs jo kolega portugalų fotožurnalistas João Silva kiek kitaip nupasakojo nuotraukos atsiradimo istoriją. Jis papasakojo, kad Sudane su JT lėktuvu nusileidus Pietų Sudane, jiems su Carter‘iu buvo pasakyta, kad vėl išskrendama bus po pusvalandžio. Silva išėjo ieškoti kovotojų, o Carter‘is laikėsi netoli lėktuvo. Anot Silva, Carter‘is buvo šokiruotas, nes pirmą kartą pamatė bado iškankintus vaikus, todėl daug juos fotografavo. Silva irgi fotografavo ant žemės verkiančius susirietusius vaikus, kol jų mamos stovėjo eilėje prie maisto iš JT pajėgų lėktuvo. Pamatęs netoli vaiko nusileidusį maitvanagį, Carter‘is labai lėtai artinosi ir nufotografavo vaizdą iš maždaug dešimties metrų atstumo. Padarė kelis kadrus ir nuvijo paukštį. Vėliau jis pats pasakojo, kad po visko sėdėjo po medžiu, rūkė ir verkė.
Tuo pačiu metu toje pačioje teritorijoje pora ispanų fotografų padarė labai panašias nuotraukas nežinodami Carter‘io kadro. Ši Carter‘io nuotrauka tapo simboliu, buvo naudota ne viename leidinyje kaip Afrikos nevilties iliustracija.
1994 m. liepos pabaigoje Carter‘is savo vaikystės pakrantėse nusinuodijo automobilio išmetamosiomis dujomis. Jo priešmirtiniame raštelyje rašoma: „Aš prislėgtas… Neturiu telefono… Neturiu pinigų nuomai… Neturiu pinigų alimentams… Neturiu pinigų skoloms grąžinti… Pinigai!.. Man vaidenasi visos tos žudynės, lavonai, pyktis, badaujančių ir sužeistų vaikų skausmas… bepročiai su šautuvais, dažnai - policija arba egzekucijų vykdytojai… Išeinu pas Ken’ą (žuvęs jo kolega Ken Oosterbroek), jei man pasiseks”.
Draugai ir pažįstami pasakojo, kad K. Carter’is audringai reikšdavo emocijas; audringai mylėjo savo darbą ir kartu aštriai balansuodavo tarp euforijų ir depresijų. Jis gyvena “ant ribos”; yra sakęs draugams, kad jei nebūtų tapęs fotokorespondentu, būtų užsiėmęs autolenktynėmis.
Jo tėvas yra pasakęs, kad Kevin’as visada nešiojosi savo darbo siaubą ir skausmą. K. Carter’io dukra Megan vėliau apie jo garsiąją nuotrauką pasakys: “Aš joje matau savo tėtį kaip tą kenčiantį vaiką. Ir likusį pasaulį kaip tą maitvanagį”.
K. Carter’is yra tragiškas pavyzdys, kaip tokia fotografija paveikia asmenį. Jis pasakojo, kad fokusuodavo, ieškodavo vizualiai geresnio kampo, kai viduje viskas klykdavo. Tačiau reikėjo dirbti, o su kilusiomis emocijomis susitvarkyti vėliau. Jei nesugebi, lauk iš žaidimo. Neteigiama, kad būtent darbas Carter’iui sukėlė depresiją, tačiau tikrai prie jos prisidėjo. Jis gulėdavo ant žemės virš galvos švilpiant kulkoms ir galvodavo, kada kuri nors kliudys jį. Carter’io gyvenime netrūko ir narkotikų, kuriais jis malšindavo širdgėlą.
Internete cituojamas jo dienoraštis: “Dieve, pažadu, niekada neišmesiu jokio maisto, kad ir koks jis būtų neskanus ar jei aš būsiu sotus. Meldžiu, padėk šitam mažam vaikui, išgelbėk jį nuo skausmo. Meldžiuosi, kad mes taptumėm jautresni skausmui, kuris mus supa, ir kad netaptumėm akli dėl savo egoistinės prigimties ir interesų.”
Bang Bang klubo vardas pirmoje eilėje siejamas su keturiais foto žurnalistais dirbusiais aparteidinėje Pietų Afrikos Respublikoje 1990–1994 metais: Kevin Carter, Greg Marinovich, Ken Oosterbroek ir João Silva, tačiau kartu su jais dirbo ir daugiau fotografų, tokių kaip James Nachtwey ir Gary Bernard. ↩
Filmas apie Bang-Bang klubą tai Greg Marinovich ir João Silva, to klubo narių, parašytos knygos „The Bang-Bang Club: Snapshots from a Hidden War“ ekranizacija. ↩
Kevin‘a Carter‘i aplanke sekme fotografijoj , taciau gyvenimas rutuliojosi tragiskai .Idomus kontrastas kuri pabreze sekmes atvejis , kuri publikavo „The New York Times“ .Tai pasaulio gyvenimo realijos ir jo asmenine dvasine pajauta.
Tai puikus pavizdys kiekvienam , kaip itakoja asmeni , pats fotografavimo procesas.Kaip vysto savimone apie mus supanti pasauli, balancuojanti tarp gerio ir blogio.
Kuriuo keliu pasukama , kada gyvenimas pastatomas ejimu ant lyno , nuleisti rankas ir kristi ar balancuojant eiti pirmyn .