„Aš noriu, kad mano nuotraukos būtų tokios pat stiprios, kaip ir tai ką žmogus prisimena ar pamato prieš pat savo mirtį.“ - Joel-Peter Witkin’as
Joel-Peter Witkin’as gimė 1939 metų rugsėjo 13 dieną Niujorke, žydo dailininko Kersen Witkin’o ir Romos katalikės šeimoje ir turi dvynį brolį Jerome Witkin’ą[1]
Kai Joel-Peter’is buvo mažas, dėl religinių nesutarimų, jo tėvai išsiskyrė. Jis mokėsi Bruklino mokykloje, ją baigęs studijavo Grover Cleveland aukštojoje mokykloje. 1961–1964 metais, Vietnamo karo metu, jis dirbo karo fotografu. 1967 metais jis nutarė tapti laisvai samdomu fotografu ir tapo City Walls Inc. oficialiu fotografu. Vėliau studijavo skulptūrą Cooper Union ir 1974 metais gavo bakalauro laipsnį, Kolumbijos universitete ir savo studijų epopėją baigė New Mexico univeritete, kur gavo vaizduojamųjų menų magistro laipsnį.
Šiuo metu menininkas gyvena Albuquerque, New Mexico
J.P. Witkin’o darbuose dažnai sutinkamos mirties temos, fotografijoms jis naudoja lavonus ar atskirtas kūno dalis, jo kūryboje dažnai galime išvysti visokius visuomenės skaudulius, prostitutes, neužaugas, transseksualus, hermafroditus, žmones su ryškiais fiziniais defektais. Daugelyje jo darbų galima įžvelgti ir religinę potekstę ar garsių tapybos darbų epizodus.
Anot Witkin’o, jo gyvenimo suvokimas buvo inicijuoti vieno epizodo iš jo vaikystės - automobilio avarijos, kuri įvyko tiesiai prieš jo namus.
„Tai įvyko sekmadienį, kai aš ir mano dvynys brolis, lydimi motinos, susiruošę į bažnyčią, lipome laiptais iš nuomojamo buto, kur tada gyvenome. Nulipę laiptais ir jau būdami prie lauko durų išgirdome baisų trenksmą ir po akimirkos pagalbos šauksmus. Šiame auto įvykyje susidūrė trys automobiliai, kiekviename kurių buvo šeima. Kažkaip toje sumaištyje, aš jau nebebuvau motinos laikomas už rankos ir stovėjau ant šaligatvio krašto. Aš pastebėjau kažką riedančio nuo vieno iš apsivertusių automobilių. tai buvo mažos mergaitės galva. Aš pasilenkiau, kad paliesti jos veidelį ir pakalbėti su juo, tačiau iki man jį paliečiant kažkas nunešė mane šalin.“
Jis mini, kad ir problemos jo šeimoje taip pat turėjo įtakos jo kūrybai. Prie visos eilės jo darbų ar kūrybinių idėjų gimimo prisidėjo ir jo mėgstamo dailininko Giotto kūryba. J.P. Witkin’o darbų technika primena ankstyvąją dagerotipiją ir fotografo E. J. Bellocq’o[2] darbus.
Daugelyje Witkin’o darbų (išskyrus pačius anksčiausius ir pačius vėliausius darbus) žmonių veidus slepia kaukės arba jie pakeičiami netikrais veidais. Kas tikra, o kas ne, kas matoma, o kas jaučiama? Kiekvienas jo darbas sukelia dvilypus jausmus, abejones, priverčia susimąstyti ir dar kartą peržvelgti savo vertybes ir pasirausti savo vidiniame pasaulyje. Vargu ar kas lieka abejingas jo darbams. Taip, dažnai pirmasis įspūdis būna atstumiantis, tačiau tie kas prie jo nuotraukų išlieka ilgiau - apžiūrinėdami detalių kupinus jo darbus — įžvelgia tai ką autorius nori pasakyti, kokius žmogaus vidinio pasaulio ir kartu visuomenės skaudulius jis diskutuoja. Priešingai nei daugelis menininkų, Witkin’as savo darbams duoda literatūros kūrinių vertus pavadinimus. J.P Witkin’o darbuose, daugeliu atveju negyvi kūnai, atrodo taip lyg tęstų savo gyvenimą, naujoje, labai tikroviškoje, autoriaus mums pasakojamoje istorijoje.
1994 metais, yra sukurtas dokumentinis filmas apie J.P Witkin’o kūrybą - „Joel-Peter Witkin - L’image indélébile]“, o šiuo metu kuriamas naujas dokumentinis filmas — „Joel-Peter Witkin: An Objective Eye“ — giliai ir intravertiškai pažvelgsiantis į prieštaringai vertinamo menininko Joel-Peter Witkin’o gyvenimą ir kūrybą. Filme bus gausu interviu su fotografu, taip pat garsių muzikantų, fotografų, mokslininkų menininkų pasisakymų ir pamąstymų apie šio menininko kūrybą ir jo darbų įtaką šiuolaikinei kultūrai. Filmo premjera turėtų įvykti 2013 metų vasarą.
Jerome Witkin’as Amerikos dailininkas, kurio virtuoziškuose darbuose dažnai gvildenamos kultūtinės ir politinės temos. ↩
John Ernest Joseph Bellocq’as (1873 – 1949) Amerikos profesionalus fotografas, 20-ojo amžiaus pradžioje fotografavęs Storyvilio (legalaus raudonųjų žibintų kvartalo Naujajame Orleane) prostitutes. ↩
Idomi tema ... taciau kas zino , ka zmogus regi ar prisimena pries pat mirti?
Daugelis siose fotografijose esamu detaliu primine gerai zinomas scenas ar vaizinius is garsiu tapybos sedevru.Kaip Francesko de Goya ar (raganu puota) ar Sandro Boticeli (Veneros gimimas)Gal todel taip jos istringa menamu vaizdu ziurovui, sukeldamos priestaringu diskusiju.
Mano nuomone autorius ''pasiskolines ''daugeli gerai zinomu vaizdiniu savo kuryba norejo ''suknisti'' gerio, gimties, dziaugsmo jausma i sia vieta pastatant isdarkyta kuna , kuris atspindi jo dvasine busena.
Man atrodo autoriaus kuryba tiesiog pasityciojimas is tapybos kuriniu priklijuojant zmonijos , kaip blogio etikete, kuri zmogu lydi visa gyvenima ir kaip smekla smezuoja , anot autoriaus, net mirties akimirkoje .
Tad si autoriaus mintis nieko daugiau , kaip ideju ir minciu plagijatas ,kai prie gerai zinomu vaiziniu priklijuojmas sokirujantis vaizdas , ar pateikiama priespriesa .
Palyginimui pateikciau taip ... pvz . ant Amerikos laisves simbolio statulos priklijuotu setono galva , o vietoj deglo imautu sakes ...
uzduokime klausima ar si priespriesa nesukeltu soko ?
ir ar tai butu menas ? Zinoma tai butu apsurdas ...
Daryti kitaip - nebūtinai reiškia "suknisti", taip pat kaip ir būti kitokiu nei dauguma yra, ar rodyti kitaip nei masės yra pratę - reiškia tyčiotis. Menas leidžia žmogui laisvai interpretuoti, išsakyti savo mintis, kalbėti savo kalba.
"Apdorojus" Laisvės statulą taip, kaip mini Nerijus, darbas įgautų labiau politinį aspektą, kas nebūtinai yra blogai, ir manau rastų kaip gerbėjų taip ir tokio interpretavimo priešų.
Asmeniškai aš neįžvelgiu čia nei pasityčiojimo nei kokių nors etikečių klijavimo. Gal net priešingai, matau minčių reiškimą kitaip nei kad priimta klišių suvaržytame pasaulyje kur tinkama yra 90-60-90, kur gražu yra būten taip, o ne kitaip ir turi būti šitaip ir tik šitaip. Gali būti visaip...
5/ sutinku.ka reiskia daryti kitaip ? paimti gerai zinoma paveiksla ir ji kaip nors pvz.kitaip apipeckioti:). Ar tai galima vadinti menu? Ar tai bus kurybinis gylus zmogaus isieskojimas ? ne, tai bus priestaravimas tam kas sukurta tikrojo autoriaus, taciau tai bus kitaip:)
taigi Gerbiamas Ramunai menas leidzia zmogui laisvai interpretuoti , isakyti SAVO mintis, butent SAVO....
o kaipgi gaunasi siuo atveju .... panasiai , kaip perdainuotas gerai zinomas kurinys ?
Galiu teigti drasiai , tai autoriaus noras isgarseti, bet kokia kaina ir jam tai pavyko:)
dabar tai tiesiog madinga , pvz, paveikslas paskutine vakariene ..... ten prikaimsoma visokiu veidu ir skaitoma kad tai menas:) pvz. restoruojant Kristaus ikona senyva restoratore sugebejo taip atrestoruoti veida , kad bala zino i ka jis tapo panasus , visa tai greit virto populiariu atvaizdu internetinej plotmej .
Tad taip, gali buti visaip taciau tai tikrai nera menas.
o siu atveju butent ir yra visa paslaptis butent tai , kad rodoma tai , ka mases yra prate matyti tik visa tai padarkant :)
Kaip sake Erlickas : norejau isgasdinti kaimyna , garsiai papersti , o isejo , kaip isejo:))
Paimti paveikslą ir jį apipeckioti būtų arba jo gadinimas arba naujo sukūrimas. Ar tai galima vadinti menu...? Manau tai labai individualu... vieniems vamzdis nuelistas į Nerį menas, kitiems ne.
Jei kalbėti apie tikruosius autorius tai ir, paties paminėta, paskutinė vakarienė tėra vizuali pasakų knygos epizodo interpretacija. Sekant paties supratimu išeitų, kad nelaikai Da Vinčio menininku, nes jis vizualiai interpretavo ne SAVO mintis.
Tai kas garsu ar populiaru nebūtinai menas, nes priešingu atveju ir kokią nors Ford Fiestą galėtumėme laikyti mano kūriniu.
7/ Menininkas nutapes paveiksla , pagal aprasyta Biblini epizoda perteike savo matimo vizija, puikiai pataike i zmoniu sirdis, tai nuostabu .
O jei uzsiminei apie vamzdi tai cia lygiai tokis patis menas kaip ir Joel-Peter Witkin’as daro , ant grazios aplinkos uzdeda suda . Gal tai ir idomu individualu. Tai ir vienu ir kitu atveju autoriu noras lengvai sokiruoti aplinka ja itraukiant i pamastymus , ir tai yra veiksminga .
Džiugu, kad kūdra gali susipažinti su tokiu autoriumi. Nuomonių gali būti įvairų. Ir bus įvairių. Kiekvienas turime skirtingas akis ir suvokimą. Tai nėra blogai. Tiesą pasakius, kai pirmąsyk pamačiau jo darbus, tai tikrai buvau šokiruota. Bet kuo daugiau žiūrėjau, tuo labiau jie man patiko. Supratau, kad spontaniškas vertinimas lygus 0.
11/ ka ir minejau laikas parodo kur menas , o kur paprasciausias popsas , situos darbus prilyginciau Romeo Castelluccio spektakliui (kuriame i Dievo sunaus atvaizda metoma granatos) apie kuri dabar daug kalbama ,pats autorius prisipazino , kad si paveiksla paemes del nuo senu laiku dominuojancio Vakaru meno modelio kuris yra llabai itaigus .
Taigi , kada vadinantis save kureju autorius pasiskolina , gerai zinomus meno kurinius , juos kaip nors padarko ir vadina save didzius menininku.
Tad spreskite patys, koks cia gylus menas .
Drasiai galiu teigti , kad tai prastas menininkas, tai argumentuoju faktais.
Tai tik budas tapti zinomu ir ne daugiau .
14/ tavo manymu spektaklio režisierius turėjo pats nupiešti nesantuokinio Jahvės sūnas portretą (o dar geriau kokio nors iki šiol nežinomo ir visiškai naujais būdais garbinamo personažo), sukurti kokį nors neegzisuojantį sprogmenį ir pats tai mėtyti iki šiol nematytu būdu, ir tada tai būtų menas?