Joel-Peter Witkin

(1939/09/13)

„Aš noriu, kad mano nuotraukos būtų tokios pat stiprios, kaip ir tai ką žmogus prisimena ar pamato prieš pat savo mirtį.“ - Joel-Peter Witkin’as

Joel-Peter Witkin’as gimė 1939 metų rugsėjo 13 dieną Niujorke, žydo dailininko Kersen Witkin’o ir Romos katalikės šeimoje ir turi dvynį brolį Jerome Witkin’ą[1]

Kai Joel-Peter’is buvo mažas, dėl religinių nesutarimų, jo tėvai išsiskyrė. Jis mokėsi Bruklino mokykloje, ją baigęs studijavo Grover Cleveland aukštojoje mokykloje. 1961–1964 metais, Vietnamo karo metu, jis dirbo karo fotografu. 1967 metais jis nutarė tapti laisvai samdomu fotografu ir tapo City Walls Inc. oficialiu fotografu. Vėliau studijavo skulptūrą Cooper Union ir 1974 metais gavo bakalauro laipsnį, Kolumbijos universitete ir savo studijų epopėją baigė New Mexico univeritete, kur gavo vaizduojamųjų menų magistro laipsnį.

Šiuo metu menininkas gyvena Albuquerque, New Mexico

J.P. Witkin’o darbuose dažnai sutinkamos mirties temos, fotografijoms jis naudoja lavonus ar atskirtas kūno dalis, jo kūryboje dažnai galime išvysti visokius visuomenės skaudulius, prostitutes, neužaugas, transseksualus, hermafroditus, žmones su ryškiais fiziniais defektais. Daugelyje jo darbų galima įžvelgti ir religinę potekstę ar garsių tapybos darbų epizodus.

Anot Witkin’o, jo gyvenimo suvokimas buvo inicijuoti vieno epizodo iš jo vaikystės - automobilio avarijos, kuri įvyko tiesiai prieš jo namus.

„Tai įvyko sekmadienį, kai aš ir mano dvynys brolis, lydimi motinos, susiruošę į bažnyčią, lipome laiptais iš nuomojamo buto, kur tada gyvenome. Nulipę laiptais ir jau būdami prie lauko durų išgirdome baisų trenksmą ir po akimirkos pagalbos šauksmus. Šiame auto įvykyje susidūrė trys automobiliai, kiekviename kurių buvo šeima. Kažkaip toje sumaištyje, aš jau nebebuvau motinos laikomas už rankos ir stovėjau ant šaligatvio krašto. Aš pastebėjau kažką riedančio nuo vieno iš apsivertusių automobilių. tai buvo mažos mergaitės galva. Aš pasilenkiau, kad paliesti jos veidelį ir pakalbėti su juo, tačiau iki man jį paliečiant kažkas nunešė mane šalin.“

Jis mini, kad ir problemos jo šeimoje taip pat turėjo įtakos jo kūrybai. Prie visos eilės jo darbų ar kūrybinių idėjų gimimo prisidėjo ir jo mėgstamo dailininko Giotto kūryba. J.P. Witkin’o darbų technika primena ankstyvąją dagerotipiją ir fotografo E. J. Bellocq’o[2] darbus.

Daugelyje Witkin’o darbų (išskyrus pačius anksčiausius ir pačius vėliausius darbus) žmonių veidus slepia kaukės arba jie pakeičiami netikrais veidais. Kas tikra, o kas ne, kas matoma, o kas jaučiama? Kiekvienas jo darbas sukelia dvilypus jausmus, abejones, priverčia susimąstyti ir dar kartą peržvelgti savo vertybes ir pasirausti savo vidiniame pasaulyje. Vargu ar kas lieka abejingas jo darbams. Taip, dažnai pirmasis įspūdis būna atstumiantis, tačiau tie kas prie jo nuotraukų išlieka ilgiau - apžiūrinėdami detalių kupinus jo darbus — įžvelgia tai ką autorius nori pasakyti, kokius žmogaus vidinio pasaulio ir kartu visuomenės skaudulius jis diskutuoja. Priešingai nei daugelis menininkų, Witkin’as savo darbams duoda literatūros kūrinių vertus pavadinimus. J.P Witkin’o darbuose, daugeliu atveju negyvi kūnai, atrodo taip lyg tęstų savo gyvenimą, naujoje, labai tikroviškoje, autoriaus mums pasakojamoje istorijoje.

1994 metais, yra sukurtas dokumentinis filmas apie J.P Witkin’o kūrybą - „Joel-Peter Witkin - L’image indélébile]“, o šiuo metu kuriamas naujas dokumentinis filmas — „Joel-Peter Witkin: An Objective Eye“ — giliai ir intravertiškai pažvelgsiantis į prieštaringai vertinamo menininko Joel-Peter Witkin’o gyvenimą ir kūrybą. Filme bus gausu interviu su fotografu, taip pat garsių muzikantų, fotografų, mokslininkų menininkų pasisakymų ir pamąstymų apie šio menininko kūrybą ir jo darbų įtaką šiuolaikinei kultūrai. Filmo premjera turėtų įvykti 2013 metų vasarą.