Helen Levitt

(1913/08/31 – 2009/03/29)

Helen Levitt gimė 1913 m. Niujorke, Bruklino rajone. Jos tėvas buvo rusų ir žydų palikuonis, imigrantas, pragyvenęs iš prekybos megztais daiktais. Geriausiai H. Levitt žinoma dėl savo Niujorko gatvių nuotraukų. Karjerą pradėjo 18-kos metų: metusi mokyklą paskutinėje klasėje savamokslė fotografė jau dirbo portretų fotografijos studijoje, asistavo tamsiame kambaryje ryškinant juostas ir spausdinant nuotraukas bei uždirbdavo šešis dolerius per savaitę. Čia mergina įgijo techninių įgūdžių, o įkvėpimo sėmėsi lankydama dailės ir fotografijos parodas, teatro spektaklius, filmus.

1935 m. ji susipažino su Cartier-Bresson’u; jis tuo metu gyveno Niujorke. Vieną kartą ji palaikė jam kompaniją fotografuojant Brukliną. Po metų ji nusipirko naudotą Leicą, mėgstamą Bresson’o kamerą.

Dėstydama moksleiviams dailę, moteris 1937 m. susidomėjo gatvės piešiniais, kurie būdingi Niujorko vaikų gyvenimui ir aplinkai. Leica fotoaparatu ji ėmė fotografuoti tuos piešinius ir juos nupiešusius vaikus. Po dviejų metų ji susisiekė su Walker Evans’u ir parodė jam sukurtas vaikų fotografijas. Ji prisimena, kad paprasčiausiai nuėjo pas jį, kaip “vaikai nueina pas suaugusiuosius”. Ir susidraugavo. Evansui ji padėdavo spausdinti fotografijas parodai ir ruošti leidybai jo knygą.

Pripažinimo fotografė sulaukė gana anksti: Niujorko moderniojo meno muziejaus Fotografijos skyriaus atidarymo proga 1939 m. surengė parodą, kurioje buvo eksponuojami ir H. Levitt darbai. Po ketverių metų tai tapo personaline paroda „Helen Levitt: Vaikų fotografijos“.

Po pirmojo pripažinimo nauja populiarumo banga H. Levitt užgriuvo apie 1960-uosius. Kritikai mano, kad tai buvo susiję su feminizmo banga, iš naujo atradusia moterų kūrybinius gebėjimus.

Norėdama pragyventi H. Levitt buvo įsitraukusi ir į kinematografiją: kūrė dokumentinius filmus kartu su kitais autoriais, prisidėjo rašant scenarijų Akademijos apdovanojimą pelniusiam filmui “The Quiet One”. Dirbo ir su Luis Buñuel’iu, kuris ją pasamdė redaguoti jo proamerikietiškus propagandinius filmus. Kinematografijoje moteris sukosi apie 25 metus.

1959–1960 m. H. Levitt gavo Gugenheimo fondo finansavimą spalvotai fotografuoti Niujorko gatves ir sugrįžo į fotografiją. Po dešimties metų šio laikotarpio spalvotos jos fotografijos dingo per buto apiplėšimą. Devintajame dešimtmetyje ji metė spalvotą fotografiją. Jai tekdavo eiti į specialias laboratorijas, o spalvinis rezultatas jos netenkino.

Tuo metu, kai kiti fotografai daugiausiai fiksavo socialinę nelygybę šalyje ir pasaulyje, H. Levitt pasirinko savo karjerą skirti įvairių Niujorko rajonų vaikams ir skurdžioms gatvėmns, kuriose gyventojai jautėsi kaip savo namų svetainėse. Jos nuotraukos atskleidžia subtilias su vaikais ar tarpusavyje bendraujančių suaugusiųjų išraiškas ir gestus, vaikų išradingus žaidimus.

H. Levitt dažnai vadinama viena iš didžiausių miesto gyvenimo poečių, labiausiai nusipelniusia ir mažiausiai žinoma savo meto fotografe. Moteris labai saugojo savo privatumą bei buvo drovi. Ji labai nemėgo kalbėti apie savo darbą. Paklausta, kodėl jai sunku kalbėti apie fotografiją, atsakė “Jei būtų lengva apie tai kalbėti, būčiau rašytoja. Kadangi man sunku, aš save išreiškiu vaizdais”.

H. Levitt gaudė pralekiančias akimirkas, mistines ir tylias jos gimtojo Niujorko gatves. Jos fotografija vadinama nekalta, kinematografiška, “gatvės choreografija”. Jos nuotraukose vyras šiukšlių dėžę neša tarsi kūdikį, o sulūžusi plokštelė rieda tarsi žaidžiantis vaikas. Visose jos sukurtose vaikų nuotraukose jie gyvena savo improvizuotus gyvenimus. Jos bene geriausiai žinomoje fotografijoje trys atitinkamai apsirėdę vaikai ruošiasi Helovynui. Stovėdami prie namų, jie visi atspindi pasirengimo šventei fazes: ant viršutinio laiptelio stovinti mergaitė dedasi kaukę, berniukas su kauke nukėlęs koją žemyn laipteliu ir tarsi pradeda eiti, o trečiasis berniukas su kauke ant žemutinio laiptelio jau seniai pasiruošęs šventei ir žvaliai stebi pasaulį.

Gracingai fiksavęs realybę tikras prancūzas Bresson’as bei atviru ir tiesmuku žvilgsniu į fotografuojamą objektą pasižymėjęs tipiškas amerikietis Evans’as padarė vienodai didelę įtaką H. Levitt. Ne mažesnę įtaką jai padarė per pažintį su Evans’u atrastas draugas, kino kritikas James Agee. Jis mylėjo H. Levitt darbus, o jo nepriekaištingas matymas ją puikiai lavino ankstyvuoju karjeros laikotarpiu.

Prisimindama pažintį su Bresson’u, fotografė sakė, kad, anot jo, fotografija nebūtinai turi turėti kažkokią visuomeninę prasmę…

Nuotraukos, kurias darė H. Levitt, reikalavo fotožurnalisto refleksų. Tačiau būtent šis žanras H.Levitt nedomino. Ji yra prisipažinusi esanti pernelyg drovi ir neturinti pakankamai techninių žinių, būtinų fotožurnalistui. “Aš nevykusi techninėje srityje, ši sritis man nuobodi”, yra pasakiusi ji.

Apie 1990-uosius dėl silpnos sveikatos ji nustojo fotografuoti. Be to, Niujorko gatvės pasikeitė, ir tai taipogi paveikė jos darbą. “Aš einu ten, kur vyksta veiksmas”, sake ji. “Anksčiau vaikai žaisdavo gatvėse. Dabar gatvės tuščios. Žmonės sėdi namie ir žiūri televizorių ar dar ką veikia.” H. Levitt labai mėgo ispaniškąją Harlemo dalį. “Tai buvo puikus rajonas, ten daug visko vyko, senukai per karščius sėdėdavo prie namų, nes viduje neturėjo oro kondicionierių”, yra sakius ji.

H. Levitt mirė 2009 m. kovo pabaigoje miegodama savo namuose Manhetene.

Petruška