Willy Ronis

(1910/08/14 − 2009/09/12)

„Niekada nesiekiau netikėtumo, naujovės, nepaprastumo, tik to, kas labiausiai būdinga mūsų gyvenimui. Aš ieškau žmonių, kurie atspindi mane patį; ir vaizdas, kurį šis „veidrodis“ siūlo, yra tai, ką aš matau savyje.“
- Willy Ronis -

Willy Ronis gimė 1910 m. rugpjūčio 14 d. Paryžiuje. Mokėsi teisės, piešimo, muzikos. Jo skonį ir vaizduotę lavino Luvras, kuriame vaikinas dažnai lankėsi. Būdamas 16-kos dovanų gavo savo pirmąjį fotoaparatą Kodak ir ėmė fotografuoti, ryškinti juostas ir spausdinti nuotraukas.

Sunkiai susirgus tėvui perėmė jo fotostudiją, tačiau nemėgo banalių „pastatytų“ portretų, kuriuos fotografuodamas tėvas užsidirbdavo pragyvenimui; jį guodė tik Paryžiaus gatvėse ir kalnuose padaryti kadrai. Būtent šis „laisvalaikio“ fotografavimas netyčia jį suvedė su Robert‘u Friedman‘u, geriau žinomu kaip Robert‘as Capa.

Tėvui mirus W. Ronis baigė savo „karjerą“ fotostudijoje. 1936-ieji – metai, kai W. Ronis tampa laisvai samdomu fotografu. 1937 metais jis įsigyja Rolleiflex kamerą ir ima aktyviai dirbti. Visą gyvenimą reiškiasi įvairiose srityse: industrijos ir gamtos fotografija, socialinis, dokumentinis reportažas ir pan.

Po Antrojo pasaulinio karo ir jo metu patirtų nesėkmių (kadangi buvo žydiškos kilmės, jam teko slapstytis) Ronis įsijungė į Rapho agentūros fotografų gretas, dirbo ten kartu su tokiais grandais kaip Doisneau, Brassaï ir kt., o 1947 metais gavo Kodak‘o apdovanojimą. Labai daug keliavo. Tapo pirmuoju prancūzų fotografu, dirbusiu LIFE žurnale. Edward‘o Steichen‘o iniciatyva kartu su keliais kitais prancūzų fotografais (Brassaï, Doisneau ir Izis) 1953 metais surengė parodą Niujorko Moderniosios dailės muziejuje. 1957 metais gavo aukščiausią apdovanojimą Venecijos bienalėje, vėliau buvo ne kartą apdovanotas. 1960–1970 metais surengė fotoesė Alžyre ir Rytų Europoje. 1983 metais menininkas nusprendė, kad jo archyvai po mirties atiteks valstybei. Šeštajame dešimtmetyje W. Ronis ėmėsi mokyti kitus ir dėstė Avinjone, Aix-en-Provence, Marselyje ir pan.

W. Ronis – vienas žymesnių litvakų. Jo tėvas buvo žydų tautybės pabėgėlis iš Odesos, o mama – pianino mokytoja iš Lietuvos.

W. Ronis nustojo fotografuoti tik 2001 metais. Paskutinė jo padaryta fotografija buvo moters aktas.

Mirė 99-erių, 2009-aisiais, praėjus savaitei po Arlio fotografijos festivalyje eksponuotos jo fotografijų parodos. Buvo vienas paskutinių humanizmo mokyklos fotografų, fiksavusių ne pačių turtingiausių Paryžiaus rajonų kasdienybę. Kadangi laikėsi kairiųjų politinių pažiūrų, jam lengvai sekėsi suprasti fotografuojamus darbininkus, įsiklausyti į jų bėdas ir jaustis jų bendruomenės dalimi.

Nepaisant to, kad jis gana ironiškai žvelgė į miesto gyvenimą, jo darbai visų pirma nukreipti į mieste gyvenančius žmones. Jis laikomas vienu labiausiai nusipelniusių savo kartos miesto fotografų. Darbuose jaučiamas artistiškumas, gyvenimo džiaugsmas, unikalus požiūris, emocijos ir santūrumo, humanizmo ir techninės pusės sintezė. Kartu su Doisneau, Cartier-Bresson ir Brassaï jis laikomas romantiškojo požiūrio į Prancūziją meistru.

Jo Paryžiaus fotografijose miestas yra neatsiejamas nuo dirbančių žmonių, žaidžiančių vaikų, pigų vyną geriančių vyrų ir vietų, kur jų pilna po darbo (gatvių ir kavinių). Kartą jis apibrėžė savo požiūrį į fotografiją penkiais žodžiais: „kantrybė, mąstysena, šansas, forma ir laikas“. Dirbdamas su „nesurežisuota“, vienok, tobula šviesa, Ronis sugebėdavo pagauti kasdienio gyvenimo momentą su visa jo gracija, grožiu, XX-ojo amžiaus Prancūzijos dvasia. Anot Ronio, dauguma jo fotografijų padarytos momentiškai, labai greitai, vos tik vaizdas atsirasdavo. Tuomet visas dėmesys susikoncentruodavo į vieną akimirką, kuri atrodydavo pernelyg tobula, kad galėtų būti reali, ir netrukus pasibaigdavo. Fotografas yra pabrėžęs, kad niekada neatskirdavo formos ir turinio. Nuotrauka, anot jo, privalo turėti prasmę.

Šiandien W. Ronis mėgtos temos (bučinys, prirūkytos kavinės, Paryžiaus stogai) gali pasirodyti dirbtinai nostalgiškos ir nuvalkiotos; tačiau gyvenimas, kurį fiksavo W. Ronis Prancūzijos atsigavimo nuo karo metais buvo tiesiog jaukus. Šalis skurdo, kildavo socialiniai neramumai, o Ronis savo nuotraukomis perkeldavo žiūrovą į kuklų, jaukų praeityje likusį pasaulėlį.

Jo nuotraukos pulsuoja aistra fotografijai. Bene visose foto jaučiama užuojauta žmogui ir jo siekiui gyventi oriau, gražiau ir geriau bei tam tikra melancholija. E. Steichen‘as jo ir kelių kitų fotografų darbuose įžvelgė švelnų paprastumą, lengvą humorą, kasdienybę.

Humanistai ne kartą buvo kaltinti režisavę kai kuriuos savo „atsitiktinius“ kadrus. Pats W. Ronis prisipažino, kad režisavo kadrą tik vieną kartą: bagetę po pažastim nešančio berniuko paprašė kelis kartus prabėgti pro kepyklėlę.

Jis yra sakęs, kad visada labai gerbė fotografuojamos žmones. Paskutinėmis gyvenimo dienomis prasitarė, kad gyvenime sutiko labai mažai niekšų.

Viena akivaizdu – jis mylėjo žmones. Ne tik fotografiją.

Petruška