Fotografo kūryba yra kantrybės ir laiko reikalaujantis nenutrūkstamas ieškojimas. Matyti negana, reikia jausti tai ką fotografuoji.
- André Kertész -
André Kertész — vengrų kilmės fotografas, gimęs 1894 m. Budapešte kaip Andor Kertész ir žinomas kaip esė ir kompozicijos meistras. Labiausiai atpažįstami jo darbai yra Washington’o Square Park bei deformuotos akto nuotraukos. Nors didesnę gyvenimo dalį Kertész’as praleido JAV, išlikęs Europietiškas modernizmo pojūtis buvo būtent tai, kas padarė jį žinomu.
Tai mano su Elizabeth nuotrauka daryta 1930ųjų pradžioje. Žinoma, mes taip pat nusifotografavome ir taip kur matomės abudu, bet ši nuotrauka — tik ji ir mano ranka — man patinka labiausiai.- André Kertész -
Netrukus po to, kai 1912 metais gavo bakalauro laipsnį Vengrijos verslo akademijoje, Kertész’as įsidarbino Budapešto biržoje. Darbas niekaip nebuvo susijęs su tuo, kas Kertész’ą traukė iš tikrųjų, tačiau jo dėka André galėjo įsigyti pirmąjį fotoaparatą, ir, kai 1914 metais buvo pašauktas į Austro-Vengrijos kariuomenę, fotoaparatą jis pasiėmė su savimi. 1915 metais Kertész’as buvo sužeistas ir beveik metus laiko kentėjo nuo laikino dešinės rankos paralyžiaus.
Karo metu André padarytos nuotraukos rodo jo, kaip menininko, formavimosi pradžią. Priešingai nei daugelis karo fotografų, Kertész’as daugiau dėmesio skyrė kareivių gyvenimui ne mūšio metu — fotografavo bendražygius džiaugsmo ir susimąstymo, pabėgus nuo karo realybės, akimirkomis. Naudodamas neseniai sukurto portatyvinio fotoaparato revoliucines galimybes, Kertész’as atskleidė dalį savo genialumo: nuotraukos atrodydavo fotografuotos lyg „tarp kitko”. Naujojo mažo fotoaparato Leica “džiaugsminga dvasia” apjungta su formalaus De Stijl dizaino elementais ir Kertész’o įgimta intuicija, spontaniškas matymas ir gebėjimas iš laiko tėkmės ištraukti, sustabdyti poetiškas akimirkas, André darbuose atskleidžia švelnią, lyrišką tiesą, gyvenimo pilnatvę ir matymo malonumą.
Didelė dalis André Kertész’o darytų nuotraukų buvo sunaikintos 1919 metais —Vengrijos revoliucijos neramumų metu.
Nors Kertesz’as pardavė keletą savo darbų žurnalams ir buvo išleidęs nemažai atvirukų, negalėjo pragyventi iš naujai atrasto talento. 1918 metais teko grįžti dirbti į biržą ir padėti savo našle tapusiai motinai. Dirbdamas biržoje Kertész’as svajojo apie emigraciją ir studijas vienoje iš Paryžiaus fotografijos mokyklų, tačiau jo motina nepalaikė šios idėjos ir jis liko Vengrijoje. 1923 metais Vengrijos fotografijos mėgėjų asociacija išrinko vieną jo darbą ir norėjo Kertész’ą apdovanoti sidabro medaliu, bet su sąlyga, kad André jį perspaus bromo-aliejaus procesu. Kertész’ui atsisakius tai padaryti — medalio jis negavo, o buvo apdovanotas asociacijos garbės diplomu.
Vis gi 1925-taisiais Kertész’as, sužavėtas galimybės gyventi bohemišką menininko gyvenimą, priėmė lemtingą sprendimą - persikėlė į Paryžių. Kad galėtų pragyventi jis pardavinėjo savo nuotraukas po 25 frankus ir dirbo laisvai samdomu fotografu įvairiems Europos žurnalams (Frankfurter Illustrierte, the Berliner Illustrinte, the Nationale de Fiorenza, Sourire, Uhu, Times ir Vu). Paryžius menininkus myli ir veikia juos įkvepiančiai. Per gana trumpą laiką jis sutiko puikių menininkų. Tarp tuo laikotarpiu Kertész’o darytų darbų galime matyti Piet Mondrian, Marc Chagall, Alexander Calder, Constantin Brancusi, Sergei Eisenstein ir Tristan Tzara portretus.
1927-ais metais, Kertesz’o Paryžiaus gatvių nuotraukos patraukė dėmesį ir jis surengė savo pirmąją parodą avan-gardo galerijoje. Jo humoras ir subtilumas, atrodo, suteikdavo gyvybės net akmeninėms Paryžiaus sienoms. Kurdamas Paryžiuje jis studijavo gatvių gyventojus, šviesos ir šešėlių žaismo kupiną miestą. Čia jis sutiko savo žemietį Brassaï ir supažindino jį su fotografija. Paryžiuje Kertesz’as pradėjo ir savo gaisrųjį aktų ciklą „Distortions” (Iškraipymai).
1936-ais, po motinos mirties ir vedybų su Elizabeth Saly, André persikėlė į New York’ą ir pradėjo dirbti Keystone agentūroje. Nors po metų jis ir nutraukė kontraktą su Keystone, tačiau į Paryžių grįžti negalėjo dėl Europoje pradedančio įsisiūbuoti karo. 1937-ais metais jis pradėjo bendradarbiauti su Vogue, Harper’s Bazaar, Collier’s, Coronet[1] ir visa eile kitų žurnalų. 1944-ais metais Kertesz’as tapo Amerikos piliečiu. Jo bandymas atsigabenti savo darbus iš Paryžiaus nebuvo labai sėkmingas nes daugiau nei pusė darbų pakeliui tiesiog dingo. Nuo 1949 iki 1962-ųjų jis dirbo Conde Nast.
André Kertész’as buvo žinomas kaip labai entuziastingas žmogus. Būdamas 90ies jis parodė savo naujų fotografijų portfolio fotografei Susan May Tell. Kai ji jo paklausė: kas verčia jį darbuotis? Kertész’as atsakė - „aš vis dar alkanas”.
Šie jo žodžiai buvo atspausdinti Kertész’o nekrologe 1985 m. rugsėjo 30 d. „NY Times”.
Karui pasibaigus, Kertész’as jau buvo praradęs ryšius su meno bendruomene, dėl sveikatos būklės ir šeimos reikalų toliau gyveno Amerikoje. Beveik dvidešimt metų jo darbai nebuvo vertinami New York’e. Pripažinimas grįžo, kai modernaus meno muziejaus kuratorius John Sarkowski suorganizavo Kertész’o personalinę parodą.
Požiūris į meninę fotografiją Amerikoje pradėjo stipriai keistis, itin augo susidomėjimas Europos menininkais. Tai ir sugrąžino dėmesį užmirštajam genijui ir jo kūrybai. 1970–1980 metais Kertész’ui reguliariai buvo skiriamos atskiros - personalinės - ekspozicijos, jo darbai eksponuojami pagrindiniuose meno muziejuose Paryžiuje, Tokijuje, Londone, Stokholme, Budapešte ir Helsinkyje. 1983-ais metais Prancūzijos vyriausybė jį apdovanojo Garbės Legiono ordinu, o 1985 metų rugsėjo 28 dieną André Kertész’as mirė miegodamas savo namuose New York’e. Jis buvo kremuotas, o jo pelenai palaidoti šalia jo žmonos, mirusios 1977 metais nuo vėžio.
Kertész’o darbai kalba vizualia — asimetrinių kompozicijų, stambių planų, iškraipymų, atspindžių ir neįprastų fotografavimo kampų modernizmo kalba.
Nedaugelis menininkų gali pasigirti buvę savo medijos vystymosi liudininkais. Kertész’as ne tik buvo fotografavimo portatyviniais fotoaparatais pradžios liudininkas, bet ir darė stiprių poveikį jai.
Ankstyvais André Kertész’o karjeros metais, jo — tų laikų „normų” neatitinkantys fotografavimo kampai ir jo nenoras išduoti savo fotografavimo stilių — neleido jam tapti labiau pripažintu. Net ir prieš mirtį André Kertész’as nesijautė esąs pripažįstamas pasaulyje. Su subtiliu ir įnoringu artistiškumu, net pilnai nesuvokdamas naudojamos medijos galimybių, jis pilnai ją išnaudojo — už ką šiuolaikinė fotografija turi jaustis jam dėkinga.
André Kertész’as šiandien pripažįstamas, kaip vienas didžiausią įtaką foto žurnalistikai, jei ne visai fotografijai, dariusių menininkų. Įkvėpimo iš André Kertész’o darbų sėmėsi tokie fotografai kaip Brassaï, Henri Cartier-Bresson ir Robert Capa.
