Sausio 18 d. – vasario 4 d. „Prospekto“ galerijoje Vilniuje (Gedimino pr. 43) veiks Jono Kalvelio fotografijos paroda.
Lietuvoje turime nedaug fotografų, kurie visą savo kūrybą pašventė tik vienai kuriai temai. Iš jų tarpo, kaip senovės girių ąžuolas, iškyla miško ir Neringos kopų dainius Jonas Kalvelis. Jis pelnytai vadinamas gamtos fragmentų poetu, Lietuvos gamtos vaizdų virtuozu. J. Kalvelis visą gyvenimą fotografavo tik pamėgtus medžius ir gintarinio pamario smėlynus, suprato jų kalbą ir įsiklausė į jų praamžę bylą. Mūsų krašto gamtą fotografavo daugelis peizažo meistrų, tačiau nė vienas jų neatskleidė kraštovaizdžio su tokia meile ir dvasingumu, taip kaimietiškai paprastai. Atidžiau pažvelgus į J. Kalvelio fotografijas, įsigilinus, atsiveria neišmatuojamos, regis, protu nesuvokiamos pramaterijos gelmės.
J. Kalvelis, it pagonių žynys, meldžiasi girių glūdumoje, klausosi miško tylos ar kopose stebi gūrančio smėlio klostes, bando nuspėti smiltelių prigimtį, sudvasina gamtą, jaučia jos vidinę jėgą, gaivališką vitališkumą, nepakartojamą formų įvairovę, viename kadre sulydo realizmą ir romantiką, nors fotografuoja tik medžius ir tik smėlį. Medis
jam – gyvas mūsų žemės amžinumo liudytojas. Smėlis – mikrokosmosas, kur kiekviena smiltelė turi savo prasmę ir paskirtį, o jų sankaupos – akį traukiantys ir užburiantys, mintis savo didybe apžavintys ir pavergiantys ištisi slėpiningi pasauliai. Tik atidaus stebėtojo akis galėjo pamatyti ir mums parodyti pirmapradę žemės esmę, jos nepaliaujamą kitimą, evoliuciją, gaivališką stichijos jėgą ir, imant visatos mastu, mūsų gyvenimo laikinumą amžinos, nesuvaldomos ir neįveikiamos gamtos prieglobstyje. Savo kompozicine sąranga paprastuose kvadratuose
J. Kalvelis sukoncentravo ir gamtos grožį, ir filosofinį užtaisą, ir mūsų gyvenimo laikinumo pojūtį. Žvelgiant į jo fotografijas, norisi kaip Faustui sušukti: „Sustok, akimirka žavinga...“.
