Rasa Staniūnaitė – portalo “fotoKūdra.lt” surengtos parodos-konkurso “Autoportretas: apie save be žodžių” 1-osios vietos laimėtoja. Lakoniška, subtili mergina sutiko atsargiai pasidalinti savo pasauliu…
Trumpai papasakok apie save: kas esi, ką veiki (dirbi, mokaisi?), kuo domiesi, kas Tave neramina arba džiugina?
Esu Rasa, studijuoju universitete naująją istoriją, dirbu rankdarbių parduotuvėlėj. Man įdomu žmonės, jų elgsena, gyvūnai, spalvos, medžiagos, kinas, istorijos, kultūra, saviraiška, miestai, kaimeliai, gamta, kasdiena, norai, užsispyrimas, šypsenos, muzika, kvapai. Viskas ir susijungia į mano veiklą. Neapsiriboju ties “aš mėgstu daryti tai ir tai”. Atrodo, kad nei mano darbas, nei studijos, nei didžiausias pomėgis – fotografija – tarpusavyje nesusiję. Bet tuos dalykus jungiu aš pati. Šitaip, manau, yra visiems žmonėms.
Džiugina daugelis dalykų pradedant mintimis, idėjomis, baigiant piešiniu ant puodelio ar akordu dainoje. Kartais pakalbi su kuo nors kelias minutes ir atrodo, kad diena nepraėjo veltui. Stengiuosi nesusikurti būsenos, jog mane kažkas neramina.
Mezgi, veli, dainuoji, groji, siuvinėji, rengi arbatos gėrimo ceremonijas, dainuoji bažnyčios chore, t.y. kokie kiti Tavo pomėgiai?
Mėgstu eiti į teatrą, būti su draugais, gaminti, stebėti, važiuoti į kelionę, svajoti, piešti, savanoriauti. Trumpiau tariant – realizuoti save ir džiaugtis kitais.
Kas Tau yra autoportretas: savo kompleksų nugalėjimas ar autoterapija, dokumentinis prisiminimo apie save užfiksavimas, gryna saviraiška ar kas kita?
Savęs pažinimo dalis, greičiausiai truputį saviraiška, kaip ir visa fotografija. Niekada neklausiau savęs, kodėl fotografuojuosi. Tiesiog būna, jog pajunti “čia ir dabar” ir užfiksuoji būseną, kurią jautei, ar mintį, kuri sukosi galvoje.
Kodėl dalyvavai šiame konkurse? Ar tiesa, kad žmogus pats sau yra kantriausias pozuotojas ir visuomet prieinama „žaliava“?
Dalyvavau, nes manau, kad publikuotis yra taip pat svarbu, kaip ir fotografuoti. Šiuo metu nepritariu “fotografijų laikymo dėžutėje idėjai”. Galbūt kada nors ji bus artima, bet dabar manau, jog menininkas, kurio kalba su pasauliu išreiškiama meno kūriniais, turi juos rodyti, kad tai nebūtų tik monologas. Nemanau, kad žmogus yra pats sau kantriausias pozuotojas, nes ką tuomet pasakyti apie medį ar puodelį? Sutinku, jog kartais tam, kad įgyvendintum sumanymą, galima panaudoti save, tačiau kas per daug – tas nesveika. Ypač tai galioja autoportretui.
Autoportretas – gr. autos – pats, lot. protraho – ištraukiu, iškeliu aikštėn. Ką „iškėlei aikštėn“ savuoju laimėjusiu darbu?
Nežinojau pirminės šios žodžio reikšmės, todėl neturėjau tikslo „iškelti” kažką. Iš tikro autoportretas yra sudėtingas žanras. Tikrai, čia gali iškilti pasislėpę kompleksai, pasireikšti savimyla, narcisizmas. Nuotrauka "Monotony" fotografuota, kai dar ėjau į mokyklą. Pavadinimas iš Jurgen Paape dainos "So weit wie noch nie", kuri buvo mėgiama tuo metu. Labai dažnai kasdieniai dalykai persipina su meno kūriniu ir atvirkščiai. Šiuo darbu daugiau turiu ką pasakyti pati sau. Bet tai turbūt suprantama, nes visai nemoku slėpti savijautos, todėl tai, kas galvoje, dažniausiai matosi ir veide.
Kažkur rašyta, kad gero autoportreto savininkai turi geresnę modelio perspektyvą nei fotografo. Kaip manai, ar tai tiesa?
Manau, kad ne. Ir fotografai, ir modeliai turi savo profesijos paslapčių ir niuansų, be to, manau, reikia turėti įgimtą talentą, bent jau kažkokį, ir jį lavinti. Kartą fotografijos mokytojas pasakė, jog geriausiai fotografą gali nufotografuoti tik jis pats. Pritariu tam. Galbūt taip yra dėl pažinimo, savistabos.
Ar sutiktum su teiginiu, kad autoportretas – labiausiai asmeniškas fotografijos žanras?
Nelabai. O kaip tuomet aktas?
O autoportretas-aktas? Bandei?
Manau, jog visa meninė fotografija yra gana asmeniška, nes leidžia žiūrovui matyti fotografo akimis, parodo, kaip jis mato pasaulį per savo patyrimų, idėjų, savistabų, asmeniškumų, svajonių, nuostatų, galbūt kompleksų prizmę. Nebandžiau.
Kas Tau yra fotografija apskritai?
Dalykas, apie kurį dažnai galvoju. Meninė fotografija man yra vienas įdomiausių dalykų: laikas sustoja, pajunti, kaip truputį pakyli nuo žemės ir stebi, mąstai, atrandi, džiaugiesi. Neseniai man uždavė klausimą “Kodėl fotografija?” Manau, jog bergždžias reikalas bandyti atsakyti į šitokius klausimus, tiesiog vietoje to reikia fotografuoti ar daryti tai, ką geriausiai jauti. Pasaulis taip sudėliotas, kad negalėdamas kalbėti žodžiais, kalbi vaizdais, kūnu, muzika. Gal net nereikia žodžių laikyti viršesne saviraiškos priemone.
Kokie objektai Tave labiausiai domina ir kodėl?
Žmonės. Nes jie skirtingi, kartais sunkiai suprantami, nenuspėjami, besikeičiantys, gyvi. Iš to seka ir urbanistinis peizažas. Dar labai įdomu stebėti gyvūnus, gamtą.
Kokiomis priemonėmis fotografuoji?
Sovietiniais fotoaparatais, lomo, Nikon D50.
Palinkėk, prašau, ko nors pasauliui, fotoKūdrai, sau, Amerikai ar pingvinams..:) Gali kiekvienam iš išvardintųjų atskirai.
Linkiu mylėti save.
Ačiū už pokalbį!
Rasą kalbino - Petruška
