Romualdas RAKAUSKAS
Gyvenimas fotografijose
„Lietuva man visada buvo fotografijos šalis.“ Tai ukrainiečio Jurijaus Kosino, spaudos fotografijų konkurso tarptautinio žiuri nario maloniai skambantis apibendrinimas, ištartas peržiūrėjus gausų praeitų metų fotožurnalistinį derlių – 151 autoriaus per šešis tūkstančius nuotraukų. Daugelis didesnių ir turtingesnių valstybių gali mums tik pavydėti kasmet tvarkingai išleidžiamo albumo „Lietuvos spaudos fotografija“ (Lietuvos spaudos fotografų klubas. Vilnius, 2010). Šio metų pilnatvės simbolio rengėjai nepabūgo negailestingai visą kultūrinę spaudą užsmaugusios krizės. Didelės pagarbos nusipelnantis atkaklumas.
Istorijos bedugnėn nugarmėję svarbiausi pernykščiai įvykiai išraiškingais vaizdiniais sugrąžina mus jaudinusias akimirkas, dažniausiai jau praradusias buvusį aktualumą, bet išsaugojančias nesenstantį fotoreporterių meistriškumą.
Metraščio viršelyje efektingai liepsnoja brangiausias naujametinis fejerverkas, paskelbęs Vilnių Europos kultūros sostine. Pranašiškas reginys, nes lygiai taip pat sudegė ir gražių iliuzijų dūmais išsisklaidė mūsų viltys ką nors reikšminga nuveikti aukščiausiais meniniais pasiekimais išpaikintoje Europoje. Simono Švitros nufotografuotas tikroviškas pragaro vaizdelis su grėsmingu raguotojo siluetu vykusiai apibendrina triukšmingą, lietuviškai profesionaliai režisuotą, intrigų, nesusikalbėjimų ir rietenų velniavą.
Kitas dūmais dvokiantis aštriasiužetis spektaklis įsiplieskė prie Seimo. Ramiame Lietuvos įvykių peizaže sunkoka nustebinti netikėtumais, o mažasis langų daužymo karas reporteriams mestelėjo pas mus dar neregėtą dramą (net su policijos pašaudymais) ir suteikė gerą progą pademonstruoti profesionalumą.
Leidinyje matome du vienas kitą papildančius reportažus iš „juodojo penktadienio“ riaušių. Nugalėtoju pripažintas Saulius Žiūra fotografavo spalvotai, o Gediminas Bartuška atsisakė ryškiaspalvių akcentų ir akivaizdžiai prarado nemažai įtaigumo balų.
Reportažas – fotožurnalistikos „sunkioji artilerija“. Vieną pavykusią nuotrauką gali atnešti ir atklydusi sėkmė, o išsamiam pasakojimo plėtojimui reikia profesinių įgūdžių ir patirties. Šios temos laureatą vertėtų skelbti labiausiai sėkmės lydimu metų fotomedžiokliu, o gal net fotokaraliumi...
Anksčiau tokiu nekarūnuotu išrinktuoju buvo Ramūnas Danisevičius, iš dešimties „Auksinių kadrų“ pelnęs net šešis. Mūsų fotožurnalistikos Ginesas! Nemenkesniais talentais apdovanotas ir S. Žiūra. Demonstruodamas platų temų diapazoną, šiame albume jis pateikia dar du puikius fotoreportažus. Spalvingą siužetų įvairovę matome Vilniuje gyvenančių, dirbančių ir mažametį sūnų auginančių pabėgėlių iš Eritrėjos kasdienybėje. O šimtamečio Šiluvos monsinjoro Eduardo Simaškos jubiliejinių rūpesčių jaukumui atskleisti autorius tikslingai pasirinko nespalvotą fotografiją. Kažin kaip atrodytų netikėtas, sėkmės angelo atskraidintas ir prie raudonplytės bažnyčios vaikštinėjantis raudonkojis gandras? Nebent tiktų techninių pažaidimų skyriui „Spindesys“.
Keisčiausias ir kūrybiškiausias, neseniai prie rimtosios fotožurnalistikos prisišliejęs, aikštingasis „Spindesys“. Reportažas juda pagal daugmaž nusistovėjusias taisykles, o šitas reklaminis žanras nenuspėjamas, ir tai didžiausias jo patrauklumas. Čia įteisintos visokiausios manipuliacijos leidžia sukurti kur kas turtingesnį reginį. Bet nebūtinai turiningesnį.
Visagalis fotoshopas nuvertino techninius efektus. Kad ir kokių siurrealistinių sudėtingumų sugalvosi, žiūrovo atmintyje įvesta kompiuterinė paklaida viską ramiai nusodins į eilinio fokuso lygmenį.
Nuolatiniam šios temos laureatui Tomui Kauneckui apdovanotosios „Princesės ant žirnio“ supertikrovišką scenografiją, matyt, sumeistravo rimti specialistai, bet, žinodamas fotoshopo stebukladarystes, netiki regima tobulybe. Užtat be išlygų patiki nepriekaištinga estetika švytinčia septintojo dešimtmečio mini madai skirta jo fotografija. Sužavi ne tik elegantiškai sėdinti lėliška gražuolė, bet ir švelniai pilkšvu spalvingumu išgryninta, detalėmis neperkrauta kompozicinė erdvė. Galima net suabejoti dėl žirnio pasakos išskirtinumo. Man atrodo, aptartasis aukščiausio lygio subtilus paprastumas gerokai vertingesnis už smarkiai prie kičo artėjančią eklektiką.
Glamūrinio žanro estetika kičą leidžia naudoti kaip meninę priemonę. Štai Algimantas Kriščiūnas „InCulto“ grupę sugalvojo paversti agresyviais mėsininkais. Baltos prijuostės ant juodų kostiumų, rankose – grėsmingi didžiuliai peiliai, prie širdies priglaustas milžiniškas kaulas, kruvina trinka priekiniame plane, o ant sienos – skerdienos kapojimo nuorodos. Viską vainikuoja rūstūs, akmeniniai muzikantų veidai. Kraupus, bet efektingas koncertinis plakatas.
A. Kriščiūnas šįsyk ryškiausiai spindintis autorius. Net dvi smagios jo kompozicijos skirtos apvaliausiam Lietuvos fotomodeliui – Vaivai. Nebuvau girdėjęs tokio titulo, bet neeiliniai herojės gabaritai ir jos nuoširdumas suteikia plačias pašmaikštavimo galimybes, kuriomis fotografas kūrybingai pasinaudojo. O potvynio peizaže lyrišką pelenę su kurpaitėmis rankoje vaidinanti Aistė Paškevičiūtė parodo, kaip tobulai A. Kriščiūnas perprato kompiuterines technologijas. Pamenu jo ankstesniuosius režisūrinius fotografavimus: tvenkinyje, pasiraitojęs kelnes, ant prabangios kėdės pasodintas ponas rašytojas senovine rašomąja mašinėle spausdina vandeningą bestselerį. Kiek vargo kainavo šitos netikėtu naujumu šokiravusios mizanscenos realizavimas, o dabar A. Paškevičiūtei jūra iki kelių ir jokių keblumų.
Šiame lengvojo žanro skyriuje yra du publicistinio skambesio darbai. Abiejuose – susirūpinimas lietuvaičių išpardavinėjimu. Tomas Juškaitis į nuogas krūtis implantavo apgraužtus obuolius, o Visvaldas Morkevičius, mūsų vėliavos spalvomis nudažęs merginos veidą, ant peties įkomponavo ryškiai šaukiantį prekybinį kodą. Skaudžiai išraiškingos pozuotojos akys ir klausia, ir stebisi, ir smerkia. „Auksinio kadro“ nusipelnanti fotografija.
„Spindesyje“ tikroviškumas sunaikinamas ir jo nepasigendi. Užtat nustembi greta kompiuterinių pramanų išvydęs Olgos Posaškovos tikroviškai žavią, smarkaus lietaus užkluptą dviratininkų porelę. O dar labiau – pamatęs neskoningą pasityčiojimą iš žurnalistinės fotografijos. Linas Šinkūnas, po zuikio ir lapės kaukėmis paslėpęs nuogalių veidus, sugalvojo, jo požiūriu, pribloškiamą sekso siužetą: gražiame vakarėjančių laukų peizaže pusnuogė laputė baltu motoroleriu bėga nuo bejėgiškai rankomis mosuojančio bekelnio zuikio su kovinę parengtį demonstruojančiu tarpkoju. Visa tai papildo tiesiog idiotiškas parašas: „Lekia laputė su savo vesputė. Gaudo triušelis su savo kapšelis.“ Žemiau kristi neįmanoma.
Smagu iš kompiuteriais stumdomų meninių apeigų grįžti į grynakraujės fotografijos pasaulį. Vis dėlto fotožurnalistikos pagrindinė jėga slypi dokumentiniame tikroviškume, čia jos niekas nepakeis. „Gyvenimo“ skyrius tradiciškai akcentuoja skurdą ir nepriteklius. Tik sėkmingiausiai menininko ir reporterio talentus derinantis R. Danisevičius šiandieną mato optimistiškai šviesią. Trys jo nuotraukos išsiskiria fotožurnalistikoje beveik neįmanomu savitu autoriniu braižu, tiksliu ir tikslingu detalių akcentavimu. Priekiniame plane jam užtenka gražių merginos kojų fragmento, o tolumoje krepšinį žaidžiantys vyrai išpainioja šitą nesudėtingą ir simpatišką gyvenimo siužetą. Visada stebiuosi, kaip šis dvimetrinis sabonis taip mėgsta žemutinį rakursą. Tikriausiai ant kelių atsiklaupia prieš gerą kadrą...
Stačiatikių temą prasmingai tęsia Valentinas Pečininas. Pernai jis nustebino neįprastomis religinėmis apeigomis, kai nufotografavo kryžiumi iškirstoje eketėje besimaudantį nuogą Panevėžio Kristaus prisikėlimo parapijos kleboną Aleksejų Smirnovą. Šiemet matome teatrališkai giedantį Klaipėdos stačiatikių cerkvės diakoną Mironą. Pagal nuotraukos įtaigą gali pamanyti, kad operos scenoje skamba Boriso Godunovo monologas.
Didžiausią revoliuciją daryčiau silpnokame „Portreto“ skyriuje. Vietoje apdovanotos garsios pavardės, bet eilinės nuotraukos (Džeimsą Bondą vaidinusio britų kino legendos Rogerio Moore’o) iš „Sporto“ atkelčiau Ramūno Butauto portretą. Tokio stipraus ir sunkaus psichologinio žvilgsnio, sutalpinančio visiems sporto mylėtojams gerai žinomą trenerio dramą, kaip tik ir trūksta šitam gana anemiškam skyriui. O smagiai ant kaktos nutūpęs uodas išelektrina tvyrančią įtampą ir Mindaugui Ažušiliui prideda sėkmės balų.
Motiniškos šilumos ir jaukumo visada kupini Viktorijos Vaišvilaitės-Skirutienės nufotografuoti vaikai. Nepamirštamas pernykštis renesansinis fotopaveikslas su liūdnuoju Nojumi ir traukinio sužalotu jo brangiausiu keturkoju bičiuliu. „Nojaus istorijų“ ciklo tęsinio šiemet ji nerodo, bet atkartoja subtilią autorinę stilistiką. Muilo burbuliuotojų šventėje idiliškai užsisvajojęs mažylis – emociškai išraiškingiausia skyriaus nuotrauka. Tik galima suabejoti jos portretiškumu. Tokia bendrapalanė siužetinė akimirka geriausiai tiktų pramogų temai vietoje akivaizdžiai ten pasiklydusių ir „Sporto“ skyriuje turėjusių atsirasti Jono Junevičiaus keturračių varžybų „Brasta 2009“ ir S. Žiūros pievos krepšinio.
Teatrinės fotografijos virtuozui Dmitrijui Matvejevui „Vyšnių sodo“ repeticijoje iki lubų iššokusi linksmuolė aktorė pelnytai atnešė „Auksinį kadrą“. Tik kažkodėl skurdokas kultūrinis metų derlius. Negi be aptartojo fejerverko nebuvo kitų fotografuotinų Europos kultūros sostinės renginių? Liūdnoką situaciją šiek tiek gelbsti šiuolaikiškai nesąmoningas pramoninis baletas – žmogaus šokis su ekskavatoriumi (Andrius Ufartas).
Naujas skyrius „Diplomatija“ debiutuoja su netikėtai šelmiška Herkaus Milaševičiaus nuotrauka, kurioje į Seimą atvykęs Ispanijos karalius Juanas Karlosas I sveikinasi su mūsiškio politiko šešėliu. Šiaip valstybės vadovai ir kiti išrinktieji dažniausiai matomi „Naujienose“, bet žurnalistiniu išradingumu tuos valdiškus reginius nukonkuruoja netituluotieji. Kad ir įdomiausia pernykštė naujiena – Igno Jurkyno basų policininkų protestą gulom ant šaligatvio fotografuojantis kolega. Įdomu, kaip jam išėjo stambiaplanė batų ir šąlančių kojų kompozicija?
Politikų spektakliai dažnai būna trumpaveiksmiai. Štai prie iškalbingo plakato „Lietuvos kultūrai šakės“ H. Milaševičiaus nufotografuotas ministras Remigijus Vilkaitis jau tapo eks-, ir nežinia, kaip gyvenimas surežisuos jo ateitį. Gal Artūrui Zuokui į kaktą pataikęs ir ištiškęs kiaušinis būsimuose rinkimuose sėkmę pranašauja? Tautos nemeilė valdžios ištroškusiųjų nesustabdo.
Vilkų papjautų avių scenomis pernai mus šiurpino Gintaras Lukoševičius, o dabar matome neatsargiai laukuose išpiltų chemikalų prisilaižiusių karvių dvėselienas. Andrius Repšys tame pačiame atvertime pateikia dar žiauresnę mirtį. Parašas itin įtaigiai atskleidžia tragediją: „Panevėžį juosiantis aplinkkelis ties posūkiu į Upytę virto mirtinais spąstais keturiems specialiųjų tarnybų darbuotojams. Susidūrus dviem lengviesiems automobiliams krauju paplūdusiame kelyje į pagalbą atskubėję gelbėtojai patys neišvengė kraupios mirties. Į žuvusius ir sužeistuosius vadavusius žmones rėžėsi ugniagesių mašina.“ Net ir tylos valandos neužtektų žuvusiesiems pagerbti.
Žiauriai negailestingos tiesos, kad tragedijos ir nelaimės sočiau maitina žurnalistiką, niekaip neįstengia paneigti gerų naujienų nesurandantys reporteriai.
Penkių visomis prasmėmis solidžių vyrų žiuri neatlaikė kariniame dalinyje linksmai ekskursuojančių „Mis“ konkurso dalyvių apžavinčio spaudimo ir nugalėtoju „Kariuomenės“ temoje pripažino Vidmantą Balkūną. Tokiam patraukliam jaunystės grožio ir galingo šarvuočio deriniui iš tiesų sunku prieštarauti, nors greta matome nepelnytai nuskriaustą Renaldo Malycho rimtai besidarbuojančių išminuotojų duetą. Tarsi rudeniniame raunamų burokų lauke kastuvu iš purvyno jiedu traukia sprogstamuosius sviedinius ir, žemdirbiškai rūpestingai rankomis nuvalę nuo jų purvą, tvarkingai guldo į natiurmortišką eilutę.
Kas dar? „Gamta ir jos apsauga“. Šiame skyriuje išsiskiria Andriaus Petrulevičiaus neįtikėtinu švelnumu paženklinta nuotrauka: bejėgiškomis dejonėmis čirpaujantis žvirbliukas ir jį supratingai bei atjaučiamai stebintis šuo. Pasirodo, žmogiškų jausmų kartais būna ir mūsų mažųjų brolių pasaulyje. Tokia psichologinė novelė gal net ir apdovanojimo verta, nors žiuristai teisūs – karališkojo erelio grėsmingas žvilgsnis į jam ramybės neduodančią medšarkę – meistriškai Kęstučio Čepėno pagauta akimirka. Netikėčiausiai atrodo Jurgitos Grigelytės durpėse išsivoliojęs ir besipurtantis arklys. O smagiausią situaciją pamatė R. Danisevičius. Tik jo akylai namus saugantis, galva pakėlęs užuolaidą ir įtartinai fotografo tupinėjimus stebintis šuo savo žanriniu lengvumu galėjo praskaidrinti „Gyvenimo“ skyrių. Pagaliau čia labiau turto, o ne gamtos apsauga.
Reikėtų bent užsiminti apie Stanislovo Žvirgždo parengtą istorinę pablikaciją apie dar nematytas Sergejaus Prokudino-Gorskio 1912 m. Vilniaus bei Kauno nuotraukas ir „In memoriam“ skyriuje pagerbiamą mus palikusį talentingą fotomenininką Michailą Raškovskį.
Štai toks fotografiniais inkliuzais įamžintas pernykštis Lietuvos gyvenimas.
