|
| |
| | |
|
Romualdas RAKAUSKAS
Šimtmečių susitikimai
Nenustebsiu, jeigu fotografijų ir tekstų rinktinė „Vilnius / miesto portretas /“ (R. Paknio leidykla. Vilnius, 2010) bus išrinkta gražiausia metų knyga. Nustebsiu, jeigu taip neatsitiks. Solidžios apimties (360 psl.), karališkai erdvaus dizaino (dailininkas Izaokas Zibucas), puikios kokybės (pasirodo, kai spaustuvė nenurodoma, reiškia – Hong Kongas arba Kinija), su neabejotinos istorinės bei meninės vertės fotografijomis (26 autoriai) ir tekstais (84 autoriai). Toks reprezentatyvus albumas Raimondo Paknio leidyklai ne naujiena, greičiau ilgametė aukščiausios meninės kokybės tradicijas tęsianti kasdienybė.
Paantraštę „nuotraukų ir tekstų rinktinė“ savavališkai redaguoju. Nuotraukomis vadinčiau daugiau eskiziškumo ar reportažinio atsitiktinumo turinčius vaizdus, o čia beveik visur paveiksliškai iškilu ir monumentalu. Tebūnie fotografijos. Taip bus pagarbiau ir teisingiau.
Tituliniame puslapyje matome bene seniausią Vilniaus fotografiją – 1863 m. žiemišką Katedros aikštę, užstatytą tamsuojančiomis vežikų rogėmis.
Šis nežinomo autoriaus įamžintas (koks tikslus žodis!), 150 metų nutolęs miesto šurmulys nenupasakojamas. Tuometinio gyvenimo neskubą ir šventadieninius vilniečių nusiteikimus galima pajausti tik pamačius senovinę graviūrą primenantį reginį. Arba perskaičius Fiodoro Dostojevskio žmonos Anos ūkiškus to paties laikotarpio įspūdžius, kai jiedu, keliaudami į Europą, kelioms dienoms buvo apsistoję Vilniuje: „(...) Papietavome ir išėjome apžiūrėti miesto. Jis gana didelis, gatvės siauros, šaligatviai mediniai, stogai dengti čerpėmis. Šiandien Didysis šeštadienis, todėl mieste gyva. Ypač daug žydų su savo žydėmis, pasipuošusiomis geltonomis, raudonomis skraistėmis ir kykais. Vežikai čia labai pigūs. Apžiūrinėdami miestą labai pavargome, nusisamdėme vežiką ir jis už dešimt kapeikų pavėžino mus po visą Vilnių.“
Būsiu savo cecho išdavikas ir prisipažinsiu, kad žodžiais nutapytas paveikslas įtaigesnis, išjudina platesnes vaizduotės erdves, matai ne sustingusio vaizdo plokštumą, o spalvingai užpildytą gyvenimo gabaliuką. Dauguma lituanistės Audros Kairienės sumaniai atrinktų tekstų pažymėti poetine magija. Vien garsių pavardžių darni rikiuotė tai patvirtina: Johannesas Bobrowskis, Josifas Brodskis, Gunteris Grassas, Adomas Mickevičius, Czeslawas Miloszas, Ričardas Gavelis, Jurgis Kunčinas, Maironis, Žemaitė, Balys Sruoga, Judita Vaičiūnaitė, Janina Degutytė, Tomas Venclova, Jonas Strielkūnas, Sigitas Parulskis, Alfonsas Nyka-Niliūnas, Marcelijus Martinaitis, Aidas Marčėnas, Justinas Marcinkevičius... Nežinia, kokių kūrybinių galių raštvedį turėjo Lietuvos didysis kunigaikštis Gediminas, bet jo 1323 m. laiškas krikščioniškajam pasauliui apie Vilniuje statomas bažnyčias suguldytas bent jau sklandžiai. Įdomu, kad tame laiške jis prisistato mažai girdėtais titulais: „Dievo malone lietuvių ir rusų karalius, Žiemgalos valdovas ir kunigaikštis.“ O vokiečių geografas Georgas Braunas 1581 m. paliudija ir įteisina šiandieninių revoliucionierių pašaipomis apdrabstytus Valdovų rūmus: „Vilniuje yra dveji karaliaus rūmai, iš kurių vieni didžiuliai, su daugeliu keliais aukštais išdėstytų kambarių. Kiti rūmai su bokštais matomi ant kalno (...).“
R. Paknys puikia fotografija patvirtina aprašytąjį vaizdą – net jo atspindyje tviska dabartinių rūmų fasado švarus baltumas, tarsi užbraukiantis visą beprasmiškų diskusijų erzelį.
Įvairių šimtmečių užsienio keliautojai žavisi Lietuvos sostine, o kai kurie politikai net pabando užšokti ant poezijos aukuro: „Vilnius išpuoselėjo viską, kas mano sieloje gražu. Čia ištarti pirmieji meilės žodžiai, čia – pirmieji išminties žodžiai... Mielas miestas. Išsirikiavusių namų gretos, į žalumą susisupusios kalvelės glamonėja namus. Namai ilgesingai žvelgia į kalveles... Mielas miestas, vienas gražiausių miestų pasaulyje.“
Vargu ar kas lengvai atspėtų šių poetizmų autorių. Tai lietuviško lenko Jozefo Pilsudskio atsiminimų fragmentas. Ne veltui žodyne poezija ir politika beveik greta. Mūsų išrinktieji taip pat kartais pokšteli sueiliuotą knygutę ir sujudina visą poetų avilį... O pernelyg didelė J. Pilsudskio meilė Vilniui labai brangiai kainavo. Net ir šiandien tebemokame tos meilės dividendus. Atsiplėšęs istorinės Lietuvos nuosavybės, jis dar šventvagiškai pagražbyliavo: „Negaliu užmiršti, kad tarp tų sostinių buvo ir brangus, mylimas Vilnius, ligi sostinės iškeltas, – galime tai atvirai pasakyti, – ne lenkų rankomis, bet lietuvių tautos didžiosiomis pastangomis, atvirai tuo metu kovojusios su visu aplinkiniu pasauliu, taip pat ir su Lenkija. Nepaprasta valia didžiųjų pagoniškos Lietuvos didvyrių, kurie tada kūrė Lietuvos valstybę nuo jūros iki jūros, nuo begarbės Maskvos mūrų iki pilkos antai Vislos krantų, didžiųjų riterių, didžių ir istoriniuose Vytauto ginčuose su Jogaila, valia iškėlė šiuos rūmus, paklojo sostinei mūsų miesto pamatus.“
Gerai, kad albumo autoriai nesugalvojo nufotografuoti antkapio Rasose, kur palaidota J. Pilsudskio širdis. (Koks nesąmoningas ritualas žmones laidoti dalimis.) Prie šitų senas žaizdas aitrinančių tekstų tarsi dvasiniam nuraminimui pateikiama sunkiasvorė Pranciškonų bažnyčios erdvė, kurioje pro langų nišas plūsta palaiminga, gal net viską atleidžianti dangaus šviesa...
Albumas jungiamas mozaikos principu – tekstams antrina atrinktos įvairiausių istorinių laikotarpių fotografijos. Savaip žavūs laikų susidūrimai, kai, tarsi sūpuoklėse nugrimzdę į praėjusio šimtmečio dugną, staiga tame pačiame atvertime išnyrame į spalvingą šiandieną. Žinau, kaip sudėtinga derinti spalvotas ir bespalves fotografijas. Lietuvos spaustuvininkai tiesiog bijo tokių leidinių, o štai tolimieji užsieniečiai pademonstravo, kad tame pačiame lanke atsiradusios spalvos neišderina rausvų sepijų autentikos. Svarbiausia, kad patyręs dailininkas jautriai pasirinko bendrą kaimynystę atitinkančius vaizdus.
Albumą tarsi pagarbos ritualas ar iškilminga uvertiūra didingai miesto simfonijai pradeda įvairiakalbių tekstų virtinė, simbolizuojanti per amžius susiklosčiusį Vilniaus daugiatautiškumą. Greta rytmečio rūkuose medituojančių bokštų, kuriuos 1918 m. nufotografavo Janas Bulhakas, skaitome tos pačios nuotaikos J. Vaičiūnaitės „Miesto vartus“. Motiejus Kazimieras Sarbievijus skambiabalse lotynų kalba grožisi miesto didybe: „Ambit Vilia flexibus... Visą Vilnių apžvelgti mudu galėsime, / Kaip apsupus jį laiko / Vilija savame glėby...“
Alicija Rybalko: „Tutaj jest srodek swiata... Čia vidurys pasaulio. / Iš čia tik į dangų žengt...“ R. Paknys nufotografavo neįtikėtinai idealų atitikmenį: tarp tamsmėlynių lietaus debesų atsiradusi tikrai dieviška šviesos properša ryškiai apšvietė Viešpaties dangaus žengimo bažnyčią.
Aišku, kad prie J. Bulhako „Žydų gatvės“ geriausiai tinka 1926 m., vadinamosios lietuviškos Jeruzalės klestėjimo laikais, Mozės Kulbako sueiliuotas himnas Vilniui: „Tu esi psalmynas iš geležies ir iš molio; / Kiekviena siena – melodija, kiekvienas akmuo – malda...“ Ir visa tai išspausdinta kitataučiams nepasiekiamais, muzikaliai išvaizdžiais hebrajų rašmenimis.
Rusakalbiams atstovauja idealiai surimuotas, o vertime daug praradęs J. Brodskio „Lietuviškas divertismentas“. Mūsų istoriją aktyviai pradėję pešioti baltarusiai su Maksimo Bahdanovičiaus kirilica iliustruojami senoviškai romantišku J. Bulhako Neries vaizdeliu. Vietoje jo atkėlus Dzianiso Ramaniuko labai gražią, saikingai spalvotą „Arklių gatvę“ su Aušros vartų link tolstančiu įspūdingu bažnytinių bokštų būreliu, galima buvo suburti savotišką baltarusišką salą. Pasirodo, D. Ramaniukas dažnas svečias mūsų sostinėje, kuriai paskyrė ženklų ciklą „Vilnius 1998-2002“. Iš jo ir atrinktos dvi rudeniškų atspalvių sušvelnintos senamiesčio panoramos.
Dailininkas pirmiausia sprendžia fotografijų vizualinio bendravimo klausimus. Aptartoji D. Ramaniuko senosios architektūros idilė su nespalvota Vytauto Balčyčio „Mindaugo gatve“ – vienas gražiausių atvertimų. Aišku, artimiausiai dera to paties autoriaus darbai. Darnūs puslapiai su Alfonso Budvyčio, Jozefo Czechowičiaus ar J. Bulhako sepijomis. Fragmentuotais bažnytvaizdžiais sudomina Romano Loranco darbai. O Algimantui Kunčiui paskirti keturi puslapiai, kuriuose ne tik šešėlių šviesotamsa besidangstantys kiemų „bromai“, bet ir rašytojams nenusileidžiantis jo įžanginis tekstas iš „Senojo Vilniaus vaizdų“ albumo.
Istoriniu unikalumu ir fotografijų gausa nepralenkiamas šio albumo šviesulys – J. Bulhakas. Jam prilygsta erdvinėmis perspektyvomis labiau žavėjęsis J. Czechovičius. Šių žymiausių senojo Vilniaus fotograndų į nūdieną atnešti praeities suirutėse pražuvę miesto brangvaizdžiai yra tarsi monumentalūs paminklai tam laikotarpiui ir kruopščiam jų pačių darbui.
Nemenkesnėmis meninėmis vertybėmis leidinį papildo šiuolaikinių fotografų duetas – Arūnas Baltėnas ir R. Paknys. Ištobulintą ilgametę miesto pajautą ir profesionalią meistrystę jiedu pagrindžia subtiliais dvasingo Vilniaus pamatymais. Ypač brandžios skambiaspalvės R. Paknio panoramos, kurios tiesiog prašosi dar išvaizdesnio padidinimo ir prabangių rėmų. O jau tokie fotopaveikslai gėdos nepadarytų ir karališkoms Valdovų rūmų sienoms. Šis provokacinis pašmaikštavimas turi realių sąsajų: albumo pristatymo iškilmės kaip tik gana simboliškai ir vyko tuose rūmuose.
Pabaigos akcentu galėtų būti kurio nors poeto pakiliai skaidrus posmas, bet tebūnie maldą primenantys, didelės kūrybinės patirties ir meilės savo miestui išgryninti Vlado Drėmos žodžiai: „Vilnius buvo gražus, Vilnius yra gražus, Vilnius, reikia tikėtis, bus visuomet gražus. Grožis yra amžinas. Tai duona žmogaus sielai, tai jo gyvenimo prasmė, tai būtina sąlyga jo laimei.“
Filofotologės pasiklausymai
Jaukus, nedidukas, pagal šiuolaikišką nuotraukų stilistiką, nefasadinę tematiką ir spaudos kokybę net nelygintinas su aptartuoju „monumentu“ – Vaidos Keleras fotoalbumas „Vilniaus užkampiai“ („Kitos knygos“. Vilnius, 2010). Abu leidinius sieja tik Vilnius, vaizdingumo ir garbingumo milijonierius, galintis kasmet pasigarsinti net keliais save aukštinančiais albumais. Svarbiausia, kad atsirastų savitai matančių talentų. Kaip Vaida!
Sudarytoja – tiesa, ten užrašyta solidžiau: koncepcijos autorė ir sudarytoja – Margarita Matulytė originaliose internetinėse „paraštėse“ pristato: „Vaida – ne režisierė. Ji filologė (pagal išsilavinimą) ir fotografė (pagal pašaukimą), tokia filofotologė.“ Gal po Arvydo Šliogerio jau prigijusios fotosofijos turėsime dar vieną naujadarą literatūriškiems fotografams apibūdinti.
Pasitelkę išmonę, literatūriškumą galime įžvelgti beveik visuose vaizduose, bet tradiciniuose trumpuose fotografų pristatymuose vargu ar rasime tiek poetinio pakilumo, kiek jo yra M. Matulytės tekste: „Vaida nėra kalbėtoja, ji – klausytoja. Fotografė panyra į atokius užkampius tam, kad išgirstų nugyventų kiemų aidą, retkarčiais permušamą šuns lojimo ar vaikų krykštavimo. Tam, kad įsiklausytų į nebylias jau išėjusių gyventojų aimanas, sklindančias pro užvertų langų stiklus. Tam, kad pagautų į miesto sienų plyšius įsisukusio vėjo šnabždesius. Tam, kad sugertų mirštančio laiko tylą. Vaida įsiskverbia į pačią miesto šerdį – jo atminties talpyklą.“
Bet netikėčiausiu literatūriniu proveržiu nustebina Albinas Galinis, sumąstęs išradingą įvadą „Cantos“ praeinančiam laikui“. Net koncepcijos autorė sunerimusi: „Jo ,,Cantos“ gerokai įklampina (taip ir reikia)“, o Vaida sužavėta: „Wow! Ačiū! Reikės skaityti kelis kartus, kol pasieks sąmonę. Bet labai žavu.“
Gliaudydamas tekstą jautiesi tarsi įdėmiai sektum šiuolaikinio kompozitoriaus negailestingai ardomą nuoseklų melodijos srovenimą: „Išmonė. Kaleidoskopiška. Tarsi. Nerimas. Ilgesys. Sukandus dantis. Įnikus. Į(si)sukti it malūnėliui. Su terkšle. Žvelgesys, idant. Išvystum... Sukurtų dalykų (artefaktų) nerealumą. Šalia to, kas.“
Sudėtinga. Vingru. Efektinga. Ir. Intriguoja. Apžvalgininkas, „sukandęs dantis ir įsisukęs it malūnėlis“, spazminiu mikčiojimu taip pat bando sukapoti sakinį. Gal visai smagu teksto dirvonuose šitaip saujomis taškus sėti ir laukti netikėtos prasmės derliaus...
Prasmingiausias poeto pasažas: „Dvasia ir praxis. Kultūrinės vertės! Simboliškai reprezentuojančios save. Hierarchiškos ir eklektiškos. Modernios ir post. Pasaldintos istoriniu sirupu (argi nemeilus sfinks-kat-šuo!) ir religiškai pilnatviškos. Ir. Sklindantis nuolankumas. Bet. Nuolankumas – ne neurozė. Dorybė. Šiame pasaulyje. Pilni gyvasties, gyvybės užkampiai. Nes čia gyvenama.“
Būdamas visokių saldumynų vertintojas, pirmiausia pradėjau dairytis „istorinio sirupo“ pasaldinimų. Albumo viršelius apgaubia įspūdingas, šimtmečių pirštais apgrabaliotas ištrupėjusių plytų mūras. Tarsi nuo gyvenimo negandų saugantis gynybinis įtvirtinimas. Šios sienos fragmentai kitais rakursais pakartojami dar du sykius – juos palyginus akivaizdu, koks svarbus fotografijoje kelių centimetrų kryptelėjimas. Dailininkė Daiva Kišūnaitė teisi – stipriausias viršelinis.
Sigitas Parulskis neseniai sumūrijo „Murmančią sieną“, o Vaida nufotografavo ją šaukiančią. Neaišku, kam prireikė mūro monolite iškirsti dvi akis primenančias apskritas skyles ir baisingai pražiotą burnos juodulį, bet gūdus istorijos šauksmas įtaigiai atsiliepia mūsų nūdienoje.
Visos aprašytos nuotraukos – iš Bazilijonų vienuolyno kiemo. Tai bent fotogeniški bazilijonai! Gal net labiau kinematografiški. Reikėtų tik gero, nevienuoliško šventumo scenarijaus ir, tarkim, Šarūno Barto mįslingomis nuojautomis apsunkęs filmas pagaliau pasotintų nejaukiai šūkaujančią bazilijono burną...
Tiesa, pastaroji nuotrauka spalvota. Jų albumo pradžioje tik devynios. Tarsi žiūrovą bandantis prigauti iškilmingesnis prologas. Rusvai melsvi tinko nubyrėjimai gal ir išraiškingesni už pilką monotoniją, bet tai nereiškia, kad nuspalvinus visus užkampių griozdynus padaugėtų meninės vertės.
Suabejočiau ir Vaidos įsitikinimu, kad „subraižymai ant juostelės – vertybė“. Baltuojančios dėmės ir įbrėžimų žaibai geidžiamos senovės nuotraukoms neprideda, bet trukdo žvilgsniui prasibrauti iki švaraus vaizdo. Tik Remigijus Treigys surado savitą negatyvų subraižymo technologiją, visi jo gerai apgalvoti techniniai trukdžiai virsta vaizdą paslaptimi uždengiančiu vientisu audiniu. Gaila, kad menininkai negali užpatentuoti savo kūrybinių nuklydimų...
Vaidos vyras, fotografuojantis poetas Julius Keleras, aktyviai dalyvavęs rengiant albumą, internetiniuose susirašinėjimuose džiūgauja, kad „paantraštės žiauriai geros“. Deja, tuo gerumu tenka nusivilti, kai pabaigoje pateiktuose parašuose turi ieškoti sudominusio miestovaizdžio informacijos, o po nuotraukomis nuolat kartojamos gražiai autorės ranka užrašytos tos pačios paantraštės – keturiskart žiemą žiemą žiemą žiemą arba taip pat vasarą vasarą... Jų visiškai užtektų tik skyriams įvardyti. O gal iš grožio nedera reikalauti funkcionalumo?
Betgi parašuose esantys gatvių pavadinimai – ne mažesnė istorinė vertybė už jose tebevargstančius pastatus ar jų kiemus. Vilnietiškoje tautų ir kalbų maišalynėje tiesiog stebuklingai skamba lietuvišku paprastumu užburiantys šviesiaveidžiai vardažodžiai: Sodų, Gėlių, Lapų, Malūnų, Arklių, Bokšto, Paupio, Užupio, Tilto, Kėdainių, Subačiaus, Aukštaičių... Jie amžiams namų sienose įmūryti, grindinio akmenimis užspausti ir nusipelno pagarbiausio surašymo visuose albumo puslapiuose. O ranka rašytą gražumą buvo galima išsaugoti ir gatvių pavadinimuose.
Tvarkingai puslapiuose sugula vienaformatės horizontalios nuotraukos, bet atvertimuose susiglaudusios artimavaizdės tariamu bendrumu klaidina akį. Spalvotąsias dailininkė atskyrė baltomis erdvėmis, ir jos džiaugiasi savo menine nepriklausomybe. Gerai, kad bent tuščių puslapių atokvėpiai sustabdo ištisinį giminingų vaizdų intensyvumą.
P. S. Retas, o gal ir nebūtas dalykas, kad įžanginis tekstas neverčiamas, o specialiai angliškai rašomas kito interpretatoriaus – Vyt Bakaičio. Gaila, kalbinis neišprusimas neleido palyginti abiejų tekstų įtaigumo. Kažin ar čia nenusižengta valstybinės kalbos reikalavimams?
 |
perskaičiau. Rekomenduoju
|
|
|
|
|
