Karolis M. – šių metų fotoKūdros Žmogaus fotografijos kategorijos laimėtojas. Tikriausiai ne vienas šio puslapio lankytojas atkreipė dėmesį į neretai tarp geriausių sušmėžuojančias Karolio fotografijas iš OKT teatro spektaklių bei puikius portretus. Tad kalbiname šių puikių fotografijų autorių ir prašome trumpai prisistatyti.
Esu Karolis. Gimiau Vilniuje, užaugau draugiškame ir ramiame Žvėryne. Visą gyvenimą domino kūryba ir išraiška bet kuria forma.
Kaip ir kada fotografija atsirado Tavo gyvenime?
Fotografuoti pradėjau tada, kai pamačiau A. Macijausko ir A. Aleksandravičiaus darbus. Nors fotografavau ir iki to, bet, žiūrint iš šiandienos perspektyvos, tai, kas buvo iki susipažinimo su šių autorių darbais, buvo ne fotografavimas, o kažkoks „fotošopinimas“.
Kodėl būtent šie autoriai padarė įtaką?
Įtariu, kad jie tiesiog pasitaikė „po ranka“ teisingu metu. A. Aleksandravičiaus portretai įkvėpė ieškoti veidų...
Kur dar semiesi įkvėpimo fotografijoms?
Labai skambiai pasakyti norisi... Matyt labiausiai fotografijoms įkvepia žmonės ir pokalbiai. Kasdienybė taip pat. Ir kitų autorių fotografijos, dailės darbai ar kitokie kūriniai.
Kas kelia susižavėjimą kitų autorių fotografijose? Kokiais autoriais žaviesi šiuo metu?
Labai mėgstu visokius vizualius pamąstymus. Mėgstu istorijos nebuvimą, bandymus suvokti daiktus ir aplinką. Nežinau, ar tai gerai ar ne, bet ilgame mano favoritų sąraše labai skirtingi autoriai ir stiliai. Portreto žanre pastaruoju metu labiausiai imponuoja rusų darbai, pavyzdžiui – Sergejus Sarakhanovas.
Daugiausiai Tavo galerijoje – portretų. Visai nefotografuoji gatvėje ar peizažų? O gal tiesiog jų nerodai mums?
Peizažų nefotografuoju, o gatvėje retsykiais tenka, bet ir ten būna žmonės, vienokie ar kitokie portretai. Tikriausiai, kaip ir daugelis, rodau ne viską, ką nufotografuoju. Dažniausiai paviešinęs darbą imu juo abejoti ir atsiranda noras viską keisti bei perdaryti.
Vyrų portretai nėra labai populiarus žanras, o Tavo galerijoje jų yra tikrai nemažai. Kaip susiklostė, kad dažniau fotografuoji vyrus?
Vyrų portretai dažnesni turbūt dėl to, kad su vyrais drąsiau „dirbasi” ir jiems įkyrėti sunkiau.
Ką Tau lengviausia/sunkiausia fotografuoti?
Nemėgstu vestuvių! O jei rimtai, turbūt viską fotografuoti man atrodo vienodai nelengva. Sunku rasti ribą tarp labai paviršutiniško žvilgsnio ir pernelyg didelio įsigilinimo į fotografuojamą objektą.
Kas Tau yra fotografija – atsitiktinumas ar ilgo pasiruošimo bei planavimo rezultatas?
Man fotografija yra visiškas atsitiktinumas ir tai nėra gerai. Jei klausimas būtų apie tikslus, sakyčiau, kad noriu išmokti planuoti ir kurti fotografijas iš pradžių galvoje ir tik tada jas įgyvendinti.
Ar teiki didelę reikšmę fotografijų komentarams? Kaip reaguoji į kritiką apskritai?
Kritika svarbi. Gyvybiškai. Internete jos nėra arba pasitaiko labai nedaug. Bet negaliu pykti, pats irgi neskubu „kritikuoti“ kitų. Į kritiką reaguoju tyliai ir paklusniai, nors visada prisimenu, kai kritika būna pagrįsta ir rimta.
Daug fotografuoji teatrą. Kaip jame atsidūrei?
Teatras buvo toks pats atsitiktinumas kaip ir visa fotografija. Esu siaubingai dėkingas OKT už galimybę pabandyti fotografuoti teatrą. Viskas prasidėjo nuo to, kad ėjau fotografuoti spektaklio "Romeo ir Džuljeta" tinklapiui menoduobe.com, o po spektaklio teatras man paskambino, pažiūrėjo fotografijas ir pakvietė fotografuoti toliau. Taip fotografavau visą pernai metų sezoną. Drįstu sakyti, kad fotografavimas teatre, man, tokiam žaliam ir jaunam, buvo nuostabi vieta pergalvoti fotografiją ir save joje.
Tavo albume dominuoja juodai balta fotografija. Kodėl?
Niekada nežinojau atsakymo į šį klausimą. Visada pasiteisinu, jog „taip turi būti“. Kai sužinosiu, kodėl spalvotai matyti ir komponuoti man sekasi sunkiau, pasakysiu būtinai.
Kaip Tavo artimieji ir draugai žiūri į šį Tavo hobį?
Anksčiau visus erzindavau fotografuodamas kiekvieną minutę ir sekundę. Dabar visi tiesiog pasidžiaugia, kad radau kur save padėti. O ir pleškinti kiaurą parą nustojau.
O kaip pats vertini savo darbus?
Vis noriu ką nors pataisyti ir perdaryti. Vis nedžiugina ir netenkina, bet sunku sulaužyti tai, ką jau padarei ir perdaryti iš naujo.
Kokių dar turi pomėgių be fotografijos?
Šalia fotografijos visada gyveno istorija, dailė ir kinematografija. Galbūt dėl tos priežasties studijuoju ne fotografiją, o dailės istoriją. Dar ir kompiuterius mėgstu.
Kaip manai, ar Lietuvoje lengva ko nors pasiekti fotografijos srityje, kai esi jaunas?
Man atrodo, kad čia svarbu tai, ką reiškia tas „ko nors pasiekti“. Galvoju, kad labai norint pasiekti galima visur ir visko, nesvarbu kokio amžiaus esi. Blogiausiu atveju, bent minimalių, atmestinų pastangų įdėjęs, „ko nors“ tikrai pasieksi, neliksi be nieko. O gyventi iš fotografijos Lietuvoje turbūt įmanoma sunkiai, nors pasakyti negaliu, nes niekada nebandžiau.
Kas Tau yra fotoKūdra?
Labai įvairias emocijas keliantis tinklapis, kuriame radau tiek įdomių autorių, tiek dar įdomesnių asmenybių.
Kaip reagavai į tai, kad šiemet fotoKūdroje buvai išrinktas geriausiu Žmogaus fotografijos atstovu?
Nustebau. Vis dar abejoju, ar tikrai turėjau gauti šį apdovanojimą. Man, kaip fotografijos neprofesionalui, tai – visai džiugus ir svarbus įvykis.
Kokie Tavo ateities planai, svajonės?
Mokytis, mokytis ir dar kartą mokytis.
Ko norėtum palinkėti žmonėms, besilankantiems fotoKūdroje?
Linkiu išmokti tolerancijos ir kantrybės stebint vieni kitus. Taip pat kritikuoti ir ne tik išklausyti, bet ir išgirsti kritiką.
Ačiū už atvirą pokalbį.
Karolį M. kalbino - anuka
