Pavargusio kaimo grimasos - Fotovi(t)ražai

Romualdas RAKAUSKAS

Praeitų metų garbingiausios Europos premijos laimėtojas Rimaldas Vikšraitis savo aštriai atvira kūryba Lietuvoje yra prieštaringiausiai vertinamas autorius. Vienus piktina amoralios nešvankybės ir žmogiškojo dvasingumo griuvėsiai, kitus džiugina skaudi tiesa ir fotografo drąsa. Tų pirmųjų gal ir daugiau, bet tarptautinis įvertinimas suteikia solidžią apsaugą, apramina nepatenkintuosius, siūlo įdėmiau įsigilinti į keliamų problemų sudėtingumus.

Lietuvos fotomenininkų sąjungos Kauno skyrius šį rudenį deramai pagerbė net du Prancūzijos Arlio fotografijos festivalio laureatus, mūsų spaudoje pakrikštytus Siamo dvyniais – R. Vikšraitį ir anglų fotografą Martiną Parrą, apdovanotą 1986 m. Tą pačią dieną, dalyvaujant autoriams, atidarytos jųdviejų parodos (veiksiančios iki spalio 15 d.) ir pristatyti puikios kokybės spaudiniai bendru pavadinimu „Tikras Pasaulis“.

Tarsi pabrėžiant fotografų dvyniškumą, po keturiasdešimt nuotraukų turintys jaukūs albumėliai sudėti į išskirtinio dizaino kartoninį dėklą. „Kopos“ spaustuvė nepriekaištingai atliko visus dizainerės Sandros Kasperavičienės meninius sumanymus, ir pirmasis Kauno fotografijos galerijos leidinys visam fotografiniam pasauliui gražiai šūktelėjo apie pavykusį mūsų miesto kultūros judesį.

Pažvelkime, kokiais šūksniais mus stebina R. Vikšraitis. Dar neatvertus blizgaus celofanuoto viršelio, dera pastebėti, kad tylios fotografijos jo itin sudėtingo dvasinio pasaulio beveik nedomina. Prieš dvidešimtmetį Antano Sutkaus atrinktą ir Vilniaus fotogalerijoje eksponuotą šiek tiek švelnesnę, prigesintą Rimaldo parodą su netikėtai poetiškais kaimo vaizdais daugelis sutiko gūžčiodami pečiais – čia netikras Vikšraitis.

Lietuviškoje fotografijoje nelengvai užsikariavęs socialiai aštrios tiesos sakytojo autoritetą, parodų bei spaudinių sudarytojams jis nuolat sukelia dorovinių galvosūkių ir etinių nepatogumų. Drąsiausias buvo M. Parras, Arlyje pristatęs R. Vikšraičio trisdešimt metų kurtą ciklą „Pavargusio kaimo grimasos“ ir Londone išleidęs apdovanotosios kolekcijos išsamų katalogą. Kaunietiškojo leidinio sudarytojas Gintaras Česonis atsargavo, drastiškiausias nuogybes pakeisdamas saikingesniais reginiais. Kažin ar su tokiais apsidraudėliškais būgštavimais Arlyje būtume nurungę dešimtis ne mažiau talentingų fotografijos festivalio konkursantų? Tik nesidairant į tvarkdariškų etikų ir estetikų drausminimus, drąsiai rodant visas žmoguje velniškomis pagundomis susimaišiusias silpnybes ir ydas, galima priblokšti niekuo nebenustebinamą pasaulį.

Dorovingieji kolegos „Nemune“ smalsiai, kartkartėmis nustebdami ar pasipiktindami, pervertė abu albumėlius, pakeltais balsais aštriai pasiaiškino, ką galima, bet neverta rodyti, ir vieningai sutarė, kad londoniškis visgi paveikesnis. Bjaurastis, blogis, savo demoniška jėga veikia stipriau, ir nieko čia nepakeisi. Beje, M. Parras, aplankęs kaunietiškąją R. Vikšraičio ekspoziciją, negailestingai reziumavo – silpna paroda.

Atmintinai žinome, kad menas turi rodyti visokius gyvenimo skaudulius, bet visgi kirba giluminis nerimas, ką sudaigins žiūrinčiojo sielon kritęs tokios žiaurios tiesos grūdas. Ar užterš, ar paskatins ieškoti šviesos ir gėrio?

Rimaldas VIKŠRAITIS. „Kelio pabaiga“, 1995.

Umberto Eco taikliai pastebėjo, kad „grožį šiuolaikiniame mene pakeitė provokacija“. Nuolat vyksta įnirtingos varžybos, kas nufotografuos vulgaresnį ir labiau šokiruojantį siužetą. Daugelio menininkų nedomina kūrinio gylis. Griebiamos paviršiais plaukiojančios provokatyvios gyvenimo šiukšlės ir tai visokeriopai palaikoma įvairiomis tarptautinėmis premijomis bei kitokiais pagiriamaisiais paskatinimais. O gal tame gylyje visos naudingosios dvasinės iškasenos jau atrastos ir sunaudotos? Gal negrįžtamai sutrikusi, sugniuždyta ir išsiderinusi žmonijos dvasinė ekologija?

Keliaujat R. Vikšraičio fotografijomis užgula slopus ligotos būties juodulys, tarsi girtuokliaudami žmonės už susikaupusią neapykantą keršytų gyvenimui. Atgavę išsvajotąją nepriklausomybę, įmesti į sraunią, nestabilią ir negailestingą rinkos upę, nemokėdami ir nenorėdami mokytis plaukti, kaimiečiai pasirinko lengviausią kelią – sunkumus nuskandinti degtinėje. Skaudu žiūrėti į žmogišką orumą praradusius „skenduolius“.

Rimaldas VIKŠRAITIS. „Vasaros grimasos“, 1992.

Gaivesnio gyvenimo įkvėpti leidžia baltasniegių skerstuvių nuotraukos ir reportažiniai besidarbuojančių kaimo invalidų buities vaizdai. O G. Česonio atrinktos linksmos nuogalių maudynės parodo, kad Rimaldo kūrybinė paletė kartais nestokoja ir šviesesnio dažo.

Žvilgtelkime atidžiau į keletą charakteringesnių R. Vikšraičio fotografijų.

1. Lovoje atsegtomis kelnėmis aukštielninkas išsidrėbęs vyras, o greta, kojūgalyje, būsimam reikalui dalykiškai iki kelių nusismaukusi kelnes, su drovia Ievos šypsena stovi truputuką susinepatoginusi moteriškė. Beveik ištuštintas vienišas butelis ant skurdaus apvalaino stalo, po kuriuo pakišta kartoninė dėžė su reklamiškai šaukiančiu stambiašrifčiu užrašu – OHO. Oho, kokia „pavargusio kaimo“ bohemėlė!

2. Nežinia, kam į trobą atvestas ožiukas ramiai stebi fotografo tupinėjimą, o jauni tėvai su mažamečiu sūnumi nerimastingai stebi stiklinę degtinės laikančią ir link burnos keliaujančią senelio ranką. Tie šešių akių intensyvūs žiburiukai lyg ir kažkokia viltimi švyti. Suklususiuose jaunuose veiduose dar nėra tragiškos pragaišties įspaudų. Nors skaudžiausiai kerta smalsia nuostaba paženklintas mažiaus žvilgsnis: ar sugebės iš šitokios nykios kasdienybės prasimušti į prasmingesnį gyvenimą? 

3. Kitoje Valakbudžio vienkiemio scenoje tas pats senelis to paties berniuko akyse R. Vikšraičio jau visiškai išrengtas. Ant stalo gal jau ir kitas tuštėjantis butelis su dviem, iki pusės pripiltomis stiklinėmis, vietoje baltadvasio ožiuko ant suolo greta nuogaliaus prigretinta baltaplunksnė vištaitė. Tikriausiai tas baltumas juodame nykume ką nors simbolizuoja, bet mano žvilgsnis vėl užsibūna ties giedru berniuko veideliu. Jam tikriausiai jau šešiolika. Kažin kokiomis akimis jis dabar pažvelgtų į šitas nuotraukas ir aną gyvenimą?

4. Iš jaunystės laikų įstrigo Albino Žukausko sodrus eilėraštis, kuriame jis gėrisi liemeningomis Bublelių mergomis. Po daugelio metų R. Vikšraitis tame kaime nufotografavo proziškesnę nūdieną: pagyvenusi moteris su dviem beretes ir užstalėje užsimaukšlinusiais vyriškiais įgudusia ranka kilnoja pigiausio vyno stiklinę. Nežinia, kokiu epitetu poetas palydėtų šiuolaikinę Bublelių pažibą, rašalą vyriškai užkandančią cigaretės dūmu...

5. Vikšraitiški „pusryčiai ant žolės“ nufotografuoti apdainuotųjų Suvalkijos lygumų pakelės pievelėje. Skrybėlėtas, tik tamsiais baltiniais apsirengęs, o kelnes kažkur už kadro nubloškęs, su fotografiniam aštrumui pagaląsti tabaluojančiu varpu, ant žolės, prie atremto į medį moteriško dviračio, sėdintis vyriškis, tvirtu šienpjovio mostu tuština stiklinaitę. Greta – prie jo prigludusi, dar apsirengusi, tikriausiai tuo dviračiu miestelin važiavusi ir pasismaginti sustojusi, lyg ir pasislėpti nuo fotografo bandanti, moteriškė. Šitokį pakelės vaizdelį išvydęs ir ne poetas sodriai prabiltų...

6. Būtinai reikia bent atpasakoti tik londoniškame M. Parro leidinyje išspausdintą R. Vikšraičio kūrybinį „everestą“ – besimasturbuojantį vyriškį, nes Lietuvoje tikriausiai neatsiras drąsuolio leidėjo, numojančio ranka į etikos komisijas ir moralinius tautos teismus.

Aleksandras Macijauskas su jam būdingu entuziazmu dar pavasarį džiūgavo savo mokinio ir bendradvasio aukščiausiu išsipildymu: „Sėkla į dangų! Fantastika!“ Apvaisintas dangus – stulbinanti macijauskiška metafora, bet iš tiesų „apvaisintos“ tik visokiais įrankiais užgriozdintos dirbtuvėlės grindys. Mat šitam seksualiniam ritualui pasirinkta įspūdingai prišnerkšta aplinka: ant pasienyje tarp langų suglaustų darbastalių prikrauta įvairiausių gelžgalių, kaltų, grąžtų, dėžučių. Tiesiog ant jų visiškai nuogas prisėdęs, nors greta tam reikalui lyg ir patogesnis apibrizgęs foteliukas, ekstazėje, tarsi įtemptas lankas, net atsilošęs dešine nuoširdžiai darbuojasi visų galų meistriukas...

Tiesa, abu langai šitą unikalią procedūrą apšviečia estetiška vasariško vidudienio šviesa ir, kad ir kaip būtų keista, niekur nesimato Rimaldo tradicinio buteliuko...

Mano vidus visomis išgalėmis priešinasi nupasakotosioms fotografijoms, bet drauge jaučiu nuoširdžią pagarbą kolegai, sugebančiam suorganizuoti ir suvaldyti tokias sudėtingas situacijas.

Rimaldas VIKŠRAITIS. „Pavargusio kaimo grimasos“, 2001.

Tragiški ir šiurpūs kaimiečių išsidarkymai M. Parrui atrodo tik linksma R. Vikšraičio sugalvota pramoga, smagi lietuviška egzotika. Pacituokime jo interviu „Kauno dienos“ korespondentei Vaidai Milkovai: „Jei jums jos (fotografijos – R. R.) nesukelia smagios reakcijos, vadinasi, jūs neturite humoro jausmo. Jis gražiai vaizduoja beprotišką gyvenimą – visi tie pjaunami gyvuliai, nuogybės, išgertuvės. Dabar, manau, ta nuotaika yra dingusi, dauguma jo fotografuotų žmonių išmirė. Greičiausiai jie mirė apsinuodiję alkoholiu. Tie žmonės, kuriuos Vikšraitis fotografavo, gyveno trumpai, bet jie bent jau mėgavosi gyvenimu. Galbūt tai geriau nei ilgas ir nelaimingas gyvenimas.“

Štai toks palengvinto sprendimo raktas! Pasirodo, visos mūsų baimės, ką pagalvos užsieniai, lengvu rankos mostelėjimu nubraukiamos, o tie trumpai gyvenimu „pasimėgavę“ kaimiečiai – dėmesio ir susirūpinimo neverta smulkmė...

Lankantis Kauno architektų galerijoje eksponuojamoje R. Vikšraičio parodoje teko stebėti užklydusią pagyvenusių japonų grupelę. Nepasakyčiau, kad iš nuostabos jų akys praplatėjo, bet įtariu, kad ir tolimieji mūsų svečiai neturi M. Parro siūlomo angliškai laisvo humoro jausmo. Žinau, kokią dvasinę švarą išsaugojo japonų kaimiečiai, tad man buvo labai nesmagu dėl šitokio žiauraus kontrasto...

Kažin kaip M. Parras nufotografuotų vikšraitišką temą? Gal „Pavargusio kaimo grimasos“ pavirstų lengvu švenčiančio kaimo džiugesiu? Pradžioje pamatęs Rimaldo darbus ir jais susižavėjęs, M. Parras išsitarė apie svajonę drauge su suvalkiečiais pagerti ir tiesiogiai pajausti mūsų tautinę gelmę. Nuspėjamas neįtikėtino smagumo vaizdelis: apgirtusi vertėja neįstengia išversti rusiškais keiksmažodžiais pagardintų lietuviškų blevyzgų, o pasibaigus atvežtiniam viskiui, atkemšamas pilstukas...

Išskirtinę pasaulinę šlovę pelnę „Magnum“ grupės fotoreporteriai niekada nerežisuoja gyvenimo. Tad tik M. Parras visiškai pateisina abu leidinius siejantį devizą „Tikras pasaulis“. Anglų fotografo įvairiose šalyse pagautos gyvastingos akimirkos ryškiai skiriasi nuo R. Vikšraičio inscenizuoto absurdo teatro trūnėsių.

Tikroviškas M. Parro žmonių bendravimo teatras teikia smagaus džiugesio, ypač dėmesio centre atsiradus mažametėms atžaloms. Be to, spalvingose jo nuotraukose neišvysime mūsiško, iš visų pakampių lendančio apgailėtino skurdo ir dvasinio invalidumo. Negaliu nepacituoti kolegės nemunietės puikaus apibendrinimo: „Atrodo, jog R. Vikšraitis, žvelgdamas į Lietuvos kaimą, verkia, o M. Parras, gaudydamas pačias kvailiausias scenas, – iš mūsų visų juokiasi.“

Martin PARR. Konservatyvusis ,,vidurvasario beprotybės“ vakarėlis. Iš serijos ,,Gyvenimo kaina“. 1986-1988 m.

Jeigu būtų mano valia, M. Parro kolekciją sudaryčiau iš jo gimtosios Anglijos fotografijų, kurias sieja žavus solidžių ponų konservatyviai orus bendravimas ir šeimyninį džiaugsmą skleidžiantys vaikų pasibuvimai. O vos ne visą pasaulį aprėpiančios pavienės nuotraukos, nors ir išlaikančios autorinį profesionalumo lygį, dvelkia pigoka turistine eklektika.

P. S. „Metuose“ perskaičiau Kanados mokslininko Laimono Briedžio knygos „Vilnius: klajūnų miestas“ ištraukos vertimą apie garsų keliautoją ir gamtininką Georgą Forsterį, XVIII a. atkeliavusį į Lietuvą. Jį stebino „vietinių gyventojų skurdas, smukimas, apsileidimas moraliniu ir fiziniu atžvilgiu, tautos puslaukiniškumas ir puskultūrė (...) toji tauta dabar tikrai dėl seniai trunkančios vergovės nusmukusi į tokią gyvuliškumo ir bejausmiškumo, neaprašomo tingumo ir kvailių kvailiausio nežinojimo pakopą, iš kokios ji gal ir per šimtą metų nepakils iki kitų Europos kraštų prastuomenės lygio“.

Žvelgdamas į R. Vikšraičio fotografijas liūdnai pagalvoji, kad ir XXI a. mūsų „prastuomenė“ dar toje pačioje dvasinėje tamsoje.

 
Rimaldas VIKŠRAITIS. „Pavargusio kaimo grimasos“. Keturkaimis, 2004.