Vasario 24d. (trečiadienį) 16 val.Prospekto galerijoje (Gedimino pr. 43 Vilnius) bus atidaryta Romualdo Požerskio fotografijų paroda - „Miražų dosjė". Atidarymo metu bus pristatytas albumas Miražų dosjė.
Paroda veiks iki kovo 13 d.
R. Požerskis gimė 1951 m. Vilniuje.1975 m., baigęs tuometinį Kauno Politechnikos instituto Elektrotechnikos fakultetą, pradėjo dirbti Lietuvos fotografijos meno draugijos Kauno skyriuje. Nuo 1976-ųjų - Lietuvos fotomenininkų sąjungos narys, o nuo 1980-ųjų tapo laisvu fotografu ir rengė fotografijas Lietuvos bei užsienio spaudai. Nuo 1993-ųjų dėsto Vytauto Didžiojo universiteto Menų fakulteto, menotyros katedroje. 1990 m. fotomenininkui suteiktas Lietuvos Nacionalinės premijos laureato vardas. 2004 m. už indėlį į Europos kultūros paveldo puoselėjimą ir saugojimą, Vienos Universitete Austrijoje menininkui įteikta mecenato iš Hamburgo Alfredo Toepfer premija.
„Šiandien dažniau klausiama: ar čia dar fotografija? Kai žiūri į Romualdo Požerskio aktų knygos „Miražų dosjė“ paskutinįjį, spalvotąjį, skyrių, iš tikrųjų atrodo, kad čia iš fotografijos peršokta į kompiuterių pasaulį. Viskas raudona, fantastiški merginų šuoliai ore, kompoziciškai deformuoti kūnai – lyg iš kito, vaizduotės, pasaulio. Betgi autorius specialiai pabrėžia, kad viskas daryta senoviškai, fotojuostėlėje, be jokio montažo. O vis dėlto pavadinimas „Miražai“ neišeina iš galvos. Vadinasi, skaitmeninės fotografijos ir kompiuterių naujovės remiasi sena fotografijos tradicija: ne tik fiksuoti, bet ir įvaizdinti, įženklinti tikrovę. Ir žmogaus kūnas visada yra miražas, nes jo misija šiame pasaulyje – laikina."
Skirmantas Valiulis.
„Erdvė – kamerinė, uždara, asketiška. Jos tik tiek, kiek iš tamsos išplėšia šviesos šaltinis, beje, skleidžiantis šviesą ne iš vieno taško, o išskaidytą, iš ištisos taškų tiesės (pailga vadinamoji „dienos šviesos“ lempa). Jokių žvilgsnį blaškančių detalių. Kūnas, šviesa, tamsa. Jų santykiai, proporcijos, geometrija.Tokio, kone rembrantiško, šviesos šaltinio pasirinkimas, mano galva, yra įdomus, intriguojantis, gal net konceptualus. Beje, šiame Romualdo Požerskio fotografijų cikle šviesa ir tamsa – tolygios partnerės. Kartais net atrodo, kad tamsa suteikia kai kuriems darbams daugiau meninės informacijos nei šviesa."
Donaldas Kajokas
„Romualdo modeliai gamtoje spinduliuoja tikrumu ir ramybe. Ramus ir užtikrintas buvimo džiaugsmas. Tai laisvė – laisvėje, tai atsipalaidavimo ir susiliejimo su gamta, su stichijomis, dvigarsiai. Dažniausiai – mažoriniai, kai moters kūno šokis ir stichijos intonacija absoliučiai sutampa. Ji – byrantis smėlis, Ji – virpantis oras, Ji – paslaptingas vanduo, upės gelmė, jūros platybė, Ji – grubi suarta žemė ir švelnūs žolynai."
Dovilė Zelčiūtė.
„Fotografas yra vujaristas, privalo išlikti nepastebimas, jei nori nesutrikdyti natūraliai vykstančio proceso. Įsivaizduoju, kiek fotografui reikėjo, sulaikius kvapą, šliaužti pro krūmokšnius, rangytis kaip žalčiui žolėje, sėlinti per žalius samanų patalus, kad galėtų įkalinti objektyve griūvančių dvarų dvasias, išvilioti jas iš niūrių, drėgme dvelkiančių rūsių į saulės šviesą šokančių jaunų merginų pavidalais. Jaunystė atsiskyrė nuo senatvės, gyvybė nuo merdėjimo, ir po dangaus kupolu gimė nuostabi pasaka."
Gintaras Patackas
„Fotografas yra šiek tiek alchemikas, nes jam leista prisiliesti prie šio stebuklo. Nuotrauka juk ir yra prisilietimas, jautriausia žmogaus kūno dalimi: akimi. Prisilietimas akimi trunka milisekundę, o išlieka šimtmečius, nes alchemikai ir dirba ne užmarščiai, o amžinybei. Kur dabar tos kuklios istorinės damos, kuriomis pradedamas ciklas? Nebėra nei jų, nei aparatą išdidžiai laikiusio fotografo, nei jų nusimestų prieškarinių drabužių. Yra nuotraukos, milisekundės, tvaresnės už gyvenimus."
Kęstutis Navakas
„Kas verčia moteris skristi į fotokamerą kaip drugelius į šviesą, nusimetus visa, kas dengia kūną? Fotomenininkai ir modelis įsižaidžia, ir šis jų žaidimas tampa ritualu. Ritualas – žaidimo triumfu. Tai, ką pagavo fotojuosta, liks kaip amžininkų dvasios ir širdies trajektorija, plastiškai išreikšta Modelio kūnu."
Markas Zingeris
„Leiskite mums klysti, nes juk esam tiktai menininkai. Lengva kritikuoti, bet labai sunku suprasti KODĖL kuriame vienaip ar kitaip. Betgi menas - tai laisvė. Tai – žaidimas. Mes fotografavome ne modelį, o savo idėjas. Rašytojai, poetai naudojasi kitų žmonių gyvenimais. Mes – kitų žmonių kūnais, kurie mums tėra ,,žaliava”, nieko nereiškiantys daiktai, neturintys apibrėžtos savo vietos ir laiko. Nuogas modelis – simbolis. Ir aš jį panaudoju eksperimentuodamas su šviesomis ir šešėliais. Akto fotografija – tai kūno studija. Ji buvo mano aktorė. Aš kūriau formas, o ji tas formas užpildė savo kūnu."
Romualdas Požerskis
