Alvydo Lukio knygos „Būtasis tęstinis“ fotografijos yra padarytos mobiliu telefonu ir jų vaizdinė estetika artima pasąmonės „užfiksuotam“ vaizdui. Fotografijose – niekuo ypatingu neišsiskiriančios kasdieniškos situacijos, tačiau autoriaus aptikti asociatyvūs ženklai turi subjektyvumo ir tuo pačiu universalumo sąryšį. Tai – būtasis tęstinis laikas, kurio kodinė sistema artima déjà vu fenomenui. Menininkas, sąmoningai ignoruodamas technologinį savitikslingumą, siekė tam tikro poetinio „kalbėjimo“ išraiškos.
Filosofas Nerijus Milerius, parengęs „Būtojo tęstinio“ kontekstų ir paraščių įvadą-žodyną konstatuoja, kad „knygą sudaro mobiliuoju telefonu „MotorollaV547“, fotoaparatu „Nikon“ darytos nuotraukos, SMS žinutės, impresijos ir poetinės reminiscencijos. Pirmoji nuotrauka nufotografuota 2005-ųjų pabaigoje Vilniuje, paskutinė – 2007 m. Paryžiuje, o pati idėja išsigrynino tarp šių dviejų datų Niujorke. „Būtasis tęstinis“ – ne fotoalbumas, bet hipertekstas, kuriame susipina vaizdiniai ir tekstiniai failai. Pirminio knygos pavadinimo „Déjà vu“ atsisakyta dėl paties déjà vu efekto – toks pavadinimas būtų pernelyg kažkur kažkada matytas“.