Vakarai auksiniai sielos stygas bučiuoja, auksu žeria į akis neregėta pasaka, ir plaukus dabina rytmečio rasa.
Norisi pasilikti su jais šale, eiti greta, tekina...
Rūkas pievoje tyli... Tylu.
Medžio siela vakar lyjo dangumi, gamta džiaugėsi pasauliu ir stebėjos žmogumi.
Vaikai žaidžia su tyla naktyje, jie sapnuoja šokoladinius sapnus glėbyje, šale saulės spindulių, pasiklydusių vaikų...
( Džonio Jo nuotraukos įkvėpta: http://fotokudra.lt/img.php?img=228316&nav=aut&page= )
