Ramus ir drėgnas savaitgalis pas tėtį. Išlėkiau pasivaikščioti po mišką, nuliuoksėti prie upės. Nebūčiau gi megėjas - į parankę ir savo muilinuką pasiėmiau.
Kadras ten, kadras šen ir sustojau prie mažo bėgančio upeliūkščio.
Bandžiau gražų kopūstalpį nupyškint, bet nesiseka - apšvietimo per maža. Vis sulaikęs kvapą bandau nufotografuot ir pajutau kaip pradėjo drebėt žemė. Iš už posūkio atidundėjo du baubai.
Vienas tamsusis rotveileris su prašieptais nasrais, o kita dar didesnė maišyta vilkšunė. Susipažinkit Aras ir Zara.
Tfu b*et, maniau, kad širdis iš krūtinės išlėks, bet jie gi mano atpažino.
Jau ir ramiau pasidarė, bet rankos iš šoko dar nesiliovė drebėjusios. Oh, kaip jie gražiai tada žaidė.
Dūko, dūko, liežuvius tik kaišiojo laukan, o aš tik pykšt pokšt ir yra.
Štai koks buvo mūsų pasilakstymas.
