Kaip ir žadėjau: „Kelionės nuotrupos iš Bolzano į Kaldaro bei atgal“

Autorius: lashiuke | 2008 10 28 17:55 | Žiūrėta: 6469

Taigis taigis...

2008-10-22

Su dviratuku išdundėta jų takais gal truputis po aštuntos ryto. Rytas buvo kaip reikiant ūkanotas.

Į pakalnėlę dviračių taku... žinoma, teko ne kartą lipti nuo dviračio ir pamažėle jį varantis keliauti.

Na, pro arkliukus, tai ramiai niekad negaliu praeiti. Rūpi visad paglostyti... o labiausiai užsėsti ir pasileisti per kalnus. Ech... vaikystės prisiminimai, kurie apsiribodavo tik kaimyno dirva ir kokia šešiamete manimi sėdinčia ant pagyvenusios kumelės, kol kaimynas akėdavo tą dirvą.

Berods pusiaukelėj...

Su šitom vynuogėm, tai tikrai galima ir dantis išsisukinėt.

Kaldaro miestuko, kalnų truputėlis...

Taip taip, čia viskas užrašyta vokiškai, o ne itališkai. Tokia ta jau šiaurinė Italijos dalis, kur iš dviejų kalbų (vokiečių bei italų) kartais visai išgaruoja pastaroji.

Kaldaro ežeras.

Šiaip peizažiukas, nuo kurio akių atitraukt nebuvo galima gan ilgai.

Kitoj ežero pusėj raistynas ar pelkynas... Žodžiu, bala žin kas. Kartais vietomis tik vat tokie vandens atvirumai pasirodo.

Paukštukų stebėjimo namelis.

Aga, čionai išteka iš ežero vandenėlis. Berods tas nuožulnumas skirtas žuvų migracijos palengvinimui.

Obuoliukai obuoliukai. Kadangi aš ne zuikis, o ir vaikučių neturiu, tai į krepšelį nesirinkau.

Vat tokiam lygyje virš jūros tas Kaldaro tūno.

Na, nors imk ir apversk aukštyn kojom tas laukų spalvas, kad teisinga Lietuvėlės vėliava gautųsi.

Trumpa stotelė ties lauko kavine prie Kaldaro ežero.

Kalnai, vynuogynai ir vingiuojantis dviračių takelis...

Vo, jau begrįžtant tolumoje matosi Bolzano. Užtenka pusvalandžio jį pasiekti nuo tos vietos kur fotografavau. Juk kaip pasileidi, tai ir skrieji visu greičiu su dviračiu, nes vis į pakalnėlę ir į pakalnėlę.

Gelstantys vynuogynai.

Kažkoks įdomus statinukas. O dar man dviratininkas pasimaišė... lyg ir laiku... lyg ir vietoj. Vis ne toks tuščias kadras gavosi.

Tai vat tokia ta mano kelionė buvo. Beje, namuose jau buvau pusę keturių po pietų. Laiminga ir švytinti, nors ir nusikalusi kaip reikiant. Esu labai dėkinga draugužei, paskolinusiai dviratį. Na, ir žinoma didelis ačiū kaimynėliui, kuris ne tik, kad man drąsiai patikėjo savo Sigma su 18-200 mm, bet ir išjudino iš keturis metus trukusio mano miegojimo. Dabar praktiškai pora kartų į mėnesį kur nors nešu kudašių.