kas mane kamuoja, gal tik nusivaizduoju, kad aš kalinė izolda griaužianti šratinukus ir nagučius, vakare, ypač kai skaitau knygą, nagučius iki gyvuonies nukramtytus, ir vėl ir vėl lūžta skliautai, aš ruonis ant šiltos uolos pasidėjęs lašinius ruošiuosi nakčiai kai atropos baidyklės iš jūros ir kaukšės dantimis tarsi tango bateliais, tarsi tais velniukais kurie skaldo riešutus, kaip pas močiutę būdavo seniai seniai, laikas tiksi, išsigąsčiau jei sustotų, o vat imtų vieną dieną laikas ir sustotų, kas tada būtų?