Žodis „Italija“ turi stovėti aukščiau už žodį „tiesa“.
Marinetti, Gazzetta del popolo
Iš Milano geležinkelio stoties skuba traukiniai. Į traukinius lipa elegantiškos damos, paskui save tempdamos gauruotus šunyčius, dreba bėgių išraižyta platforma, skamba varstomos geležinės durys ir langų stiklai. Rutuliai dūmu maišosi su karštom, akis svilinančiam dulkėm, per kurias bėga sušilę darbininkai, stumdami karus ir tempdami ryšulius ir čemodanus su priklijuotom viešbučių etiketėm, prikrautus vynuogių, apelsinų, bananų, šilko ir įvairiausių „souvenire'ų“. Traukinys, einąs į Veneciją, jau stovi ant bėgių, per platformą išsidriekęs žibančių langų, metalinių aikštelių ir blizgančių durų rankenos eile. Marguoja laikraščių kioskai, žvanga automatų klapanai ir iš visų pusių spalvingi plakatai rėžiasi j akis.
Per platformą pereina žmogus, rankoje mažu brezento čemodanėliu nešinas, nuolat taisydamasis akinius ant savo akių, kurios, atrodo, ne per geriausiai mato. Jis įeina į III klasės vagoną ir atsisėda ties langu. Jis nedidelis, liesas ir silpnas, bet jo akys už akinių su juodais raginiais lankais žiba užsispyrimu, o plonos lūpos išblyškusios ir kietai suspaustos. Rankoje jis nekantriai glamžo laikraštį ir nuolat žvilgčioja į laikrodį.
Aiškiai matyti, kad šis žmogus kažko nerimsta ir kažkur skuba. O traukinys vis dar stovi stotyje, ir žmogus priverstas laukti, nervuotis žvalgytis pro langą. Per platformą žingsniuoja šūkaujančių jaunų fašistų gauja. Žmogus nusigręžia nuo lango, nes jam šlykštu klausyti šių sufanatizuotų vaikų, kurie tik tam ir yra, kad daužytų socialistų įstaigas, jeigu tokių įstaigų dar kur nors Italijoje yra likę, kurie eina šnipų pareigas mokyklos draugų ir namiškių tarpe, kuriais valdžia naudojasi kiekvienam pogromui prieš karaliaus, dučės ir šventosios tėvynės priešininkus.
Štai, jis, Benavente Rinaldi, išvažiuoja iš to miesto, su kuriuo surišta tiek jo malonių ir skaudžių atsiminimų. Pacifistinis darbas didžiojo karo metu, darbas darbininkų organizacijose, kalėjimas, pabėgimai, teismai ir vėl kalėjimas. Pagaliau laisvė — bet ar ilgam? Be abejo, netrukus vėl jis bus kalėjime, todėl reikia naudotis laisve, reikia kuo greičiausiai skubėti.
Į traukinį lipa žmonės. Štai, stora vokietė, sušilusi, apvali, tartum pomidoras, vos įsirito laipteliais. Paskui ją įšoko jos dukrelė — išdžiūvusi ir išblyškusi, tempdama su savim vos pakeliamą keturkampą ryšulį. Jos susėda. Motina vos atgauna kvapą, stena ir pukši:
— Jawohl, das war ein Wunder, Kindchen.
— Mama, ich habe noch nicht so eine Schoncheit gesehcn, wie in der St. Petruskirche. Das war so gottlich, so wunderschon! (1) — alpsta dukrelė, atsimindama savo kelionę į Romą.
Į traukinį vis dar lipa keleiviai, mosuoja skareles, traukinys švilpia ir ima judėti. Benavente Rinaldi vėl žiūri į laikrodį: kuo greičiausia jam reikia būti Venecijoje.
Jo misija pavojinga. Drabužiuose užsisiuvęs slaptus dokumentus, laiškus, įvairias be galo svarbias žinias apie darbininkų persekiojimus ir kankinimus Italijos kalėjimuose, jis visa tai veža į užsienį. Jis veža slaptų darbininkų organizacijų nutarimus, jis veža laiškus, kurie bus paskelbti užsienio socialistinėj spaudoj. Jam tereikia užsienio paso, kurį gaus Venecijoje iš žmogaus, kurs organizacijos paskirtas i ten jo laukia.
Užpakaly lieka Milanas su fabrikais, iš kurių tiek kartų jis buvo pašalintas už streikų organizavimą ir dalyvavimą juose, su bažnyčiom, siunčiančiom dievop maldas už ilgą kraugerių viešpatavimą. Traukinys išeina į laukus, pilnus vynuogių, kurie jų savininkams neša didelį pelną, o darbininkam — skurdą ir išnaudojimą. Vasaros saulė žėri kalnuose, kvepiančiuose kviečiais, vynuogėm ir žmogišku prakaitu. Ištisi kalnai, apraityti žalių vynuogynų, kyla aukštyn ir grimzta žemyn, išsiliedami plačiom lygumom po giliu mėlynu dangum.
Rinaldi pastebi, kaip vienoj stotelėj į traukinį įlipa džentelmenas su golfo kelinėm, auksiniais dantim priešaky ir pragertu lėbautojo veidu. Jis atsisėda greta Rinaldi, sklaido laikraštį, žiovauja, pagaliau stengiasi užmegzti kalbą:
— Tamsta važiuoji į Veneciją?
— Taip.
— Labai smagu. Aš važiuoju ten taip pat. Įsivaizduokite, prieš porą dienų gaunu laišką iš savo draugo auksakalio, kuris man praneša, kad pigiai galimu įsigyti puikią ankstybojo renesanso stiliaus dėžutę su brangių akmenų inkrustacijom Tamsta turi žinoti, kad tai mūsų laikais didelė retenybė. Senos mūsų kronikos rašo, kad keturias tokias dėžutes turėjo savo laiku Borgia seimą, o vėliau iš Vatikano jos buvo pavogtos ir atsirado Paryžiuje. Daug vėliau jos pateko j prancūzų juvelyro Piere Anjou rankas, o kai Napoleonas Bonaparte atvyko į Paryžių iš Grenoblio, jam trys tos dėžutės buvo padovanotos išsigandusių gyventojų. — ir t. t., ir t. t., ir t. t.
Rinaldi toliau nebeklausė. Mėlynai auksinis dangus skverbėsi pro langus į traukinį, ratų dundėjimas ir stipri kaitra protą vertė snausti. Džentelmenas su golfo kelinėm, auksiniais dantim ir pragertu lėbautojo veidu savo istoriją pasakojo toliau. Vakaras buvo tvankus, tvanku traukiny, kaip ir visoj Italijoj. Rinaldi sąmonėj blyksėjo atsiminimų ir minčių nuolaužos: kalėjimų dygsta vis daugiau, darbininkus velka į rūsius, Adriatikoj ir Viduržemio jūroj rūksta nauji karo kreiseriai ir aukštyn pakelia patrankų vamzdžius. Patrankų vamzdžiai pakelti jau laukia; šoviniai sustumti, nuodingų dujų bombom nukrauti laukai, užversti barakai. Laukiama tiktai ženklo, aukštybėj sėdinčio viešpaties piršto mostelėjimo, ir tuoj supyškės, sugriaudės visi Apeninai, Adriatika, Austrijos, Albanijos pasieniai. Armotų trenksmas bus girdėti Afrikoj. Dučė atidarys kalėjimus, darbininkus išleis, aprengs uniforma ir išvarys į pozicijas. Surinks visus bedarbius iš gatvių, iš po tiltų, visus, kurie turi žmonas ir vaikus, — visus išvarys užmušti. O tuo tarpu Romoj — Florencijoj — Genujoj — Milane — buržuazija ir aristokratai kels pilnas taures už naujus Italijos nugalėjimus. Bet darbininkai susipras. Jie ginklus, nukreiptus į buržuazijos ir kapitalistų priešus, į kitų kraštų darbininkus, atsuks į savo pačių naudotojus. Ir koks bus tų visų ponų, pakėlusių taures, išgąstis, kada ims byrėti sienos ir ant jų pačių galvų pradės virsti jų sukurtos pragariškos sistemos skeveldros, ims laužyt ištižusius jų kiaušus ir nuo rajumo atvėpusius žandikaulius.
— Signor, tamsta mėgsti vermutą? — paklausė džentelmenas.
— Ne, — atsakė Rinaldi.
— Bet juk tamsta italas?
— Taip, bet tas nieko nereiškia.
Rinaldi jautėsi nejaukiai. Jis matė, kad šiuo tipu, kuris, be abejo, buvo šnipas, pasiųstas jam sekti, nusikratyti bus nelengva.
— Tiesa, — po kiek laiko vėl prabilo džentelmenas. — Ar tamsta buvai šių metų tarptautinėj meno parodoj Venecijoj? Šioje esposizione, kalbama, yra gerų dalykų. Deja, mūsų laikų dailininkai toki nesuprantami!
— Ne, nesu buvęs, — atsakė Rinaldi.
— Labai gaila, — vėl saldžiai pragydo džentelmenas. — Tamsta būtinai atlankyk šią esposizione. Ir vis dėlto, sako, italų kūriniai geriausi. Bet ne veltui kalbama — l'arte e una cosa italianissima.
Džentelmenas darėsi vis įkyresnis. Jis kalbėjo apie makaronus ir futuristą Marinetti, jis patylom net karalių pavadino lėlė, kuriai Mussolini išėmė visas smegenis. O kas yra Mussolini? Aišku, garbės ištroškęs niekšas, — kada Italija turėjo tiek kalėjimų ir tiek emigrantų, kaip dabar? Kas nužudė garsųjį Mateotti (2)? — Stambiai apmokami fašizmo agentai, galima sakyti, pats Mussolini, aišku. Tiesa, valstybės viduje apie tai nerašoma, bet užsieny viskas gerai žinoma... O, tamsta neabejok
— Žinai, ką aš tamstai pasakysiu? — tarė jam Rinaldi patylom. — Neįsivaizduok tamsta perdaug gudrus, o manęs nelaikyk kvailiu! Tamsta esi paprastas espione, paprastas šnipas, tiesa, pristatytas sekti kiek gudresniem žmonėm. Gali tamsta savo viršininkui perduoti mano sveikinimus — miei cordiali saluti!
Rinaldi nusikreipė į kupės kampą ir, traukiny užsidegus elektrai, pradėjo skaityt: M. Gorkio „Motina“. Kai po kiek laiko jis atsigręžė, auksadančio džentelmeno jau nebebuvo.
Vokietės — storulė boba ir laibutė jos duktė — lupo apelsinų žieveles ir rijo apelsinus, lyg būdamos labai alkanos. Toliau toj pačioj kupėj kaimietė tildė verkianti vaiką. Už traukinio langų žybčiojo Italijos kaimų žiburiai.
Tolimesnėse stotyse publika, keitėsi. Kaimietė su vaiku iš traukinio išėjo. Į traukini įlipo visa partija darbininkų — su kastuvais ir geležinėm štangom.
Visi jie kalbasi savo reikalais vietine tarme.
— Laikraščiai rašo, kad bedarbių skaičius kasdien didėja, — sako vienas vyras.
— Taip, — pritaria ir antras. — Bedarbių armija kasdien auga. Seniau bent į Ameriką būdavo galima išvažiuoti.
— Ne geriau ir Amerikoj, — sako trečias. — Ten badauja milijonai.
— Bet Amerikoje bent kiek laisviau.
— Cha, — nusijuokia senas darbininkas užsikosėdamas. — Užmiršai, ką jie padarė su Sacco ir Vanzetti (3)?
— Bet tu turėtum saugoti savo sveikatą, tėti — kalba jam jo sūnus, juodas, saule nudegęs šlubas vaikinas.
— Bus lengviau, sūnau, kai aš nudvėsiu. Dabar tik sunkenybė visai šeimai.
Darbininkai su užuojauta pažiūri į senį.
— Kol galiu, tol dirbu, — kalba senis. — Bet daktarai sako, kad džiova ilgai nelauks. Jeigu geras maistas — o dabar — 5 lyros dienai. Kad ne maži vaikai, aš nesikankinčiau taip ilgai.
Benavente Rinaldi su jais susipažįsta. Darbininkai džiaugiasi. O, taip, žinoma, jie jį gerai žino iš spaudos. Kupėj jie jaučiasi visi savi. Jie ima kalbėtis atviriau. Jie papasakoja važiuoją į pelkėtas vietas prie kanalizacijos darbų — į Dizą. Paprastai išvažiuoja visai savaitei. Pravažiavimas geležinkeliu, maistas, drabužis, be to, nuoma už baraką, kur jie miega — reikalauja daug pinigų. O pelkėse, maremmose, kur jie dirba, daugybė vabzdžių, kurie naktim nežmoniškai sukandžioja, jog net visas veidas apsipila kraujais.
Vienas jaunas darbininkas į ausį jam sako:
— Mes visi socialistai.
— Taip?
— Taip. Mūsų vyrai gerai organizuoti. Mes jau laimėjome du streikus. Mes jum garantuojame, drauge, kad revoliucijos ilgai laukti neteks. Ji ateis netrukus. Koks gi dabar darbininko gyvenimas? Mėsa, cukrus, duona, net tabakas teįperkama tik biznieriam, spekuliantam ir fašistam. Proletarui dabar nėra gyvenimo.
— Be to, rengiamas karas, — tarė Rinaldi.
— Taip. Ir mus visus varys išžudyti dėl kapitalistų ir buržuazijos interesų, — tarė jam tas pats darbininkas. — Bet mes neisime! Užtektinai visus pamokė praeitas karas. — O paskui pašnibždom: — Juodasis fašizmas turi žūti! Tegyvuoja socialistinė darbininkų respublika .
Rinaldi apsižvalgė, bet aplinkui nieko nebuvo matyti. Darbininko žodžių, be abejo, negirdėjo net kiti jo draugai.
Kai pradėjo švisti, darbininkai atsisveikinę išlipo iš traukinio. Jis matė, kaip jie, pasiramsčiuodami kastuvais, ant pečių laikydami geležies štangas, iš platformos linksėjo jam ir kalbėjo:
— A reviderci, amice! Felicissima notte!
Benevente Rinaldi po kiek laiko užsnūdo.
***
Venecija.
Gondolų, arabiškų frontonų, gėlių, meilės ir mėnesienos naktų miestas.
Miestas proletariato kvartalų su gatvėse džiūstančiais skalbiniais, užkalinėtais langais, nešvariom tavernom ir gausingais prostitucijos namais.
Tarptautinė buržuazija į šio miesto viešbučių, juvelyrų, šilko, kilimų, veidrodžių krautuves kas metai pila dideles sumas. Ta pati buržuazija mėto pinigus internacionalinėse Lido maudyklėse, senoviškais veidrodžiais išpuoštuose viešbučiuose, bet retai frankas, doleris , o dar rečiau sterlingų svaras nukrinta į proletaro kišenę. O proletarai stūkso ant tiltų, atkišę parduoti pigius miesto vaizdelius, knibžda stotyje, siūlydamiesi nešti pakietus ir veltui ilgom naktim pageltusiais pirštais žvangina senos gitaros stygas, atsisėdę žemoj tavernoj ant taburetės, arba pažaliavusioj nuo senatvės gandoloj.
Proletarai vaikščioja aplink tavernas ir restoranus, ryja karštų makaronų kvapą, bet nedrįsta įeiti vidun, nes jų kišenėj seniai bebuvo lyrų. Ant rankų užsimetę senus padėvėtus savo skarmalus, jie vaikščioja aikštelėse, ieškodami pirkėjų. Jų veidai pažaliavę nuo beviltiško laukimo, kaip žalias kanalų vanduo, arba pageltę ir išdžiūvę, kaip didžiųjų arabiškų rūmų frontonai.
Adriatikoj rūksta dideli laivų siluetai. Laivai atveža duoną, vaisius ir prekes. Bet visa tai ne jiem. Vaisius, prekes ir duoną jie išnešioja restoranam ir pardavyklom.
Benavente Rinaldi iš Venecijos išsiuntė registruotą laišką, adresuotą „Giornale di Lavoro“ redakcijai, pranešdamas laimingai pasiekęs Veneciją ir kitą dieną vakare manąs išvykti toliau. Tą pat dieną jis išėjo ieškoti slaptos organizacijos nario, kuris turėjo jam parūpinti užsienio pasą svetima pavarde. Buvo vakaras, kai jis ėjo tolyn nuo Canal Grande, palikęs jame dvokiantį žalią vandenį ir plaukiojančius jame elgetas, kurie dėl kelių centesimų žeminasi prieš kiekvieną storapilvį piniguočių. Jis praėjo nedidelę aikštelę, esančią netoli Canal Grande, kurią aptūpusios žemos tavernos kvėpavo saldžiu šutintos mėsos ir makaronų kvapu. Praėjo kelias gatveles, tamsias ir siauras, be jokio vardo, kur stūksojo jaunos prostitutės, iš po juodų antakių mėtydamos užguitus žvilgsnius, atdaro lango tenoras dainavo naują daina dučės garbei, iškeldamas dučės nuopelnus šventajai Italijai, raginančią ruoštis padėti galvą už karalių, dučę ir tėvynę. Gatvelės kampe tautietis atsistojęs atlikinėjo gamtos reikalus, irgi, matyti, užsisvajojęs apie garsią fašistinės Italijos ateitį.
Rinaldi eina toliau. Kartkartėmis jis sustoja, atsigręžia ir apsižvalgo. Nieko. Vėl eina siaurom dulkėtom gatvelėm, laipioja laiptais žemyn ir aukštyn. Ir staiga be galo nustebęs atsigręžęs atgal mato — skersgatvy stovi vakarykštis džentelmenas ir skaito sienoje prilipdyta plakatą!
Rinaldi galvoja šaltai. Tolyn jis eina pamažu, seklį norėdamas paklaidinti. Jis eina pro senus, nušiurusius namus su seniai užkalinėtais langais, pereina Ponte di Rialto, Ponte dei Sospiri, grįžta j aristokratišką miesto dalį, į šv. Marko aikštę, eina skubėdamas, neatsigręždamas. Štai, ir aikštė, užlieta mėnulio šviesos, štai keturkampas aukštas varpinės campanile, senos sueižėjusios sienos, aikštės grindinys, dožų rūmai. Ir lyg tyčia — ties viena žema plačia vitrinų apšvietimas stovi džentelmenas ir rūko pypkę. Rinaldi bėga iš aikštės, įeina į vieną pravirą taverną su žaliom liktarnom, paprašo pigaus chianti ir geria kelis jo stiklus greitai, neatsikvėpdamas. Nosine jis šluostosi aprasojusią kaktą, atsisėda už stalelio, o gitaristas, ilga nosia kuone siekdamas gitarą, su neregėtu pašėlimu daužo stygas ir žybčiodamas mažom juodom primerktom akim, užkimęs dainuoja seną dainą apie meilę mėnesienos naktim. Kartkartėm į lėkštę ant gitaristo stalo nukrinta smulki metalinė moneta, gitaristas linkčioja galva ir vėl daužo gitaros stygas. Tarpduryje jauni frantai derasi su prostitutėm. Stora šeimininkė svečiam nešioja makaronus, chianti ir alų. Valgytojai skaito paskutinius laikraščius, skaito per dieną uždirbtas lyras ir centesimus, keikiasi, žvairuoja vieni į kitus, ir atrodo, kad jie tuoj puls kits kitą ir pagriebs už gerklės. O sienoje kabo didelis plakatas, vaizduojąs riebųjį Mussolinį, pakėlusį lengvai pirštus, ir šalia jo suvaikėjusį senelį — karalių.
Apie aplinkinius stalus sėdi italai ir svetimšaliai. Štai, kažkokia dama savo plikam raukšlėto veido vyrui karščiuodamasi prancūziškai aiškina fašizmo gerumus. Ji be galo patenkinta visu tuo, ką pamatė per savaitę Italijoje. Ji susižavėjusi dučės politika, ir parvažiavusi būtinai pradėsianti fašistines idėjas skleisti labdariškose draugijose, į kurias ji turinti garbės įeiti, moterų emancipacijos kuopelėse, o taip pat numatanti surengti visą ciklą paskaitų ta tema jos vedamame „Saint Michelio“ mergaičių pensione. Jos vyras, visiškai nusigėręs, varto savo baltas akis, knapsi, pagaliau alkūne užkliudęs nuverčia nuo stalo ligi pusės pripiltą vermuto stiklą, kuris su trenksmu sudūžta ir pasilieja grindyse.
Prancūzė įsikarščiavusi. Ji nepastebi, kad vyras jos visai nebeklauso. Ji kalba vis labiau karščiuodamasi, ji pradeda giedoti fašistų himną, vėl kažką kalbėti be jokios tvarkos, skėterioti rankom, bet pagaliau gamta pareikalauja savo — ir per didelė išgertų gėrimų porcija ją priveda prie mėšlungio. Ji apsikniaubia ant stalo, ir matyti, kaip šią didelę fašizmo garbintoją suėmė nepermaldaujamos mėšlungio spazmos. Iš jos senos surukusios raudonai nudažytos burnos veržiasi nesuvirškintas vynas, alus, visokių rūšių gėrimų mišinys ir teška po stalu.
Tavernoj niekas nesijaučia šokiruotas. Prieina pora bobų, prancūzę paima už rankų ir veda iš tavernos. Tik dabar jos vyras pamato visą padėties nepaprastumą.
Piniginėj jis ieško kelių frankų sumokėti už greitą nemalonumo likvidavimą, įspaudžia juos tavernos šeimininkei į ranką Ir šlitiniuodamas eina paskui savo žmoną pro duris.
— A revoir, — veblena vyras, netvirtom kojom užsikabindamas už slenksčio.
— Bet tamsta užmiršai kepurę, — rėkia jam kažkas prancūziškai.
Pagaliau kepurę jam kažkas paduoda, ir jis išnyksta už pravirų žemų stiklinių tavernos durų.
Po valandos Benevente Rinaldi išeina iš tavernos. Jis atsidėjęs apsižvalgo, bet niekur nieko nematyti. Vakaro minia jau skirstosi namo, vietom gęsta žalios, geltonos ir baltos elektros lemputės. Jis vėl pasileidžia į siaurų nešvarių gatvelių kryžiaukas, pilnas šiukšlių, prilaistytas pamazgų ir priaugusias pelėsių. Ir, štai, po kiek laiko jaučia, kad užpakaly jo kažkas bėga ant galų pirštų, kažkas vejas bijo atsigręžti, bijo pažvelgti atgal, nes jis nenori pamatyti to šykštoko vyriuko su golfo kelinėm ir išpuvusiais, auksu sulopytais dantim.
Staiga Rinaldi pradeda eiti pamažiau. Užpakaly einas irgi sulėtina žingsnius. Ne, ten jau nebe vienas, ten du. Ir tie du sekliai eina nesutardami, jų kojos nelygiai taukši į gatvės grindinį, kartais jie tartum bėga, kartais ima rodytis, kad ten jų ne du, bet dvidešimt.
Ne, be abejo, sekliai tik du. Išėjęs iš tavernos, jis nė karto nebuvo atsigręžęs atgal, jis jų nematė, bet jis jaučia, kad su senuoju sekliu eina kitas, ilgarankis, plačių pečių ir išpurtusiu raudonu veidu. Be abejo, jis aukštas ir stiprus, nes kitaip jam niekas nemokėtų budelio algos. Rinaldi pasuka į kryžminę gatvelę, lipa keliais laiptais žemyn ir jau eina kita gatve, o atsilikusių seklių žingsniai tolumoj vos girdėti.
Pagaliau jis nusprendžia sustoti. Kokios prasmės turi šis bėgiojimas? Kišenėje jisai suspaudžia brauningą, atsistoja ir laukia. Štai, jie ateina. Jis neapsiriko — ne, kaip sau norite, tai labai nuostabu: — vienas jų tas pats — pjemontietis, tik dabar nebe su golfo kelinėm, o antras iš tikrųjų, kaip jis ir spėjo, aukštas, plačiapetis, su kretiniškai atsikišusiom žiaunom ir pakaušiu.
— Buona sera, signor, — kalba auksadantis, darydamas šlykščią grimasą. — Prašau susipažinti su mūsų tautiškos fašistų partijos egzekutorium. Tai be galo malonus žmogus — e un uomo molto gentile. Ar ne tiesa, signor Rinaldi?
— Ko jums reikia? — šaukia Rinaldi traukdamas iš kišenės brauningą.
Deja, egzekutorius, matyti, ne italas, kalbąs keistu vokiškai itališkų kalbų mišiniu, šoka jam iš užpakalio ir sugriebia už rankų. Jis jas ima laužti atgal, Rinaldi rankos nusilpsta, jis surinka iš skausmo, ir brauningas tekštelėjęs nukrinta į grindinį. Brauningą pasiima auksadantis.
— Ko jums reikia, po velnių? — sušunka Rinaldi, drebėdamas iš įnirtimo, slopindamas savyje išgąstį. — Ką gi — jum reikia pinigų? Aš turiu reikalo su plėši...
Jis nebaigia. Sunki kretino kumščia nukrinta jam ant galvos, jisai apsvaigsta, visame kūne jaučia visišką jėgų išsisėmimą ir sugriūva gatvėje. Vėliau jie įstumia jį į tamsius namus, ir naujas skaudus smilkinio dūžis į durų staktą jį atgaivina. Jis išgirsta silpną savo akinių žvangtelėjimą į slidžią cemento plytelėm grįstą aslą.
Rinaldi pajunta, kad jo rankos užpakaly stipriai suveržtos. Jis nori rėkti, bet nebegali. Kažkokiu šlapiu skarmalu jam užkišo bumą. Jis jaučia, kaip auksadantis laipioja keliais jam po pilvą ir po krūtinę, griozdžia visas kišenes, drasko drabužius. Kretinas uždega elektros lemputę, ir Rinaldi tartum pro miglas mato, kaip jie abu skaito jo pinigus, dedasi jau į kišenes jo laikrodį, dokumentus, portsigarą. Paskui ant savo krūtinės jis pajunta šaltą geležį, kuri slidinėja jo oda ir pradeda smeigtis kairėj pusėj tarp šonkaulių. Jis jaučia nežmonišką skausmą viduriuose, geležis jį pradeda badyti vis dažniau, tik jau nebe taip skaudžiai, jaučia, kad kruvinos rankos, ir kraujas bėga jam per burną. Jis jau nebegali net kvėpuoti — kraujo pilna burna, kraujas bėga pro nosį, pagaliau jis tartum sapnuodamas girdi:
— Taip žus visi šventojo fašizmo priešininkai!
Tamsoje jis dar mato šlykštų snukį — tai auksadantis tyliai kvatoja. Jis kvatoja ilgai, ligi pavargdamas. Jo snuky vietoj dantų peiliai, ir, štai, tais dantim jis graužia jam gerklę, krūtinę, vidurius.
— Mirštu, — sudejavo B. Rinaldi. Žmogžudžiai išgirdo tik neaiškų gargaliavimą, ir jie laiku pasistengė palikti savo auką. Du tamsūs šešėliai kurį laiką gretimame kambary teškeno vandenį, prausėsi, su kažkuo kalbėjosi, paskui pranyko klaidžiuose miesto skersgatviuose...
Viršum Venecijos plaukė supuvęs kiaušinis — mėnuo, teliūskavo kanaluose supuvęs vanduo, o supuvęs budelio batas užsistojo ant viso Apeninų pasaulio. Tai jis taip smaugė gerklę, tai nuo jo pro nosį ir pro burną pylėsi kraujas. To bato vinys giliai smeigėsi į milijonus kūnų vynuogių plantacijose, apgriuvusiuose namuos, fabrikuose, laivuose, kareivinėse, aikštėse, bažnyčiose, redakcijose.
O kitą dieną Italijos oficioze buvo trumpa žinutė.
„Venecijoje rastas nusižudęs ponas Benaventė Rinaldi. Manoma, kad nusižudymo priežastis yra romantiško pobūdžio, nes paskutiniu laiku poną Benavente Rinaldi buvo galima pastebėti vienos užsienio damos kompanijoj. Damos asmenybė neišaiškinta.“
_______________________
(1) — Taip, tai buvo tiesiog stebuklas, vaikeli. — Mama, aš dar nebuvau mačiusi tokios grožybes, kaip šv. Petro bažnyčioje Romoje. Tai buvo dieviška, tai buvo nuostabiai gražu!
(2) Mateotti — italų parlamento atstovas, socialistas, 1924 m. fašistų klastingai nužudytas Romoje.
(3) Sacco ir Vanzetti — du italų darbininkai anarchistai, kurie Amerikos teismo buvo neteisingai apkaltinti plėšimu ir žmogžudyste. Nors jokių kaltes įrodymų nebuvo, bet užteko to, kad jie buvo įtakingi darbininkų tarpe, žinomi revoliucionieriai, ir juos Bostono gubernatorius Fooler pasiuntė į elektros kėdę. Jie buvo nužudyti 1927 m. rugpjūčio mėn. 27 d., savo herojiška mirtimi tapdami ryškiausiu simboliu herojiškų aukų, kritusių nelygioj kovoj prieš išnaudotojus už darbo klasę.
Darbas. Pirmoji rinktinė knyga. Knygos redakcija K. Borutos, leidžia rašytojų grupė „Darbas“. Kaunas, 1932.
