Balta katė
Pirmą kartą tą baltą katę pamačiau, o gal pirmą kartą stebėjau ją ir žinojau, kad matau, prieš daug metų su tėvu medžiodamas rugių palaukėje. Spardėme bruzgynus, norėdami išbaidyti kiškius. Žemė buvo aptraukta plonyte ankstyvo sniego marška, limpančia prie ražienos, šen bei ten išnykstančia, praryjama atkaklios rudos žemės. Žinote, kaip kartais pajunti, kad kažkas tave stebi. Atsigręžiau ir pažvelgiau į šalia iškilusią didžiulę guobą, ir štai ji – ramiai atsitūpusi ant žemos šakos, budriai stebi, bet be regimų baimės ženklų. Tipiška sodybos katė, tik balta kaip sniegas, baltesnė už bet kokį mano matytą ar įsivaizduotą baltumą. Baltesnė už sniegą. Baltesnė už mirtį nuo glotnaus varveklio piršto ledo rūmuose Rusijoje iš to pasakų rinkinio, kurį man skaitydavo mama. Mano draugai laikė medžioklinius šunis, kurie kartais, medžiodami lapes, užtikdavo kokią nors benamę katę, įvydavo ją į medį arba užspeisdavo pralaidoje po keliu, ir tada jau griebiasi daryti žalos, bet dažniau patys šunys išlenda sužalotomis nosimis ir akimis. Vieną kalę aiškiai prisimenu, nes jos vardas buvo Gražuolė. Man tai atrodė keistas vardas, nors ji buvo graži. Tačiau mes turėjome biglį su rausvu pimpalu, ne kalę, ir medžiojome kiškius, todėl mintis nušauti katę dėl pramogos arba dėl to, kad kai kurie medžiotojai laikosi tokio papročio, apsimetę, kad jos medžioja žvėris, buvo slenkstis, kurio nenorėjau peržengti ir niekada neperžengiau, nors tokia mintis kirbėjo. Mudu ilgai spoksojome vienas į kitą. Aplinkui tvyrojo prieblanda, balsvai pilka ir mieguista. Tolumoje tupėjo tėvas, rūkė kukurūzinę pypkę, ir netrukus reikėjo grįžti prie automobilio ir į miestą. Aš apsisukau, nuėjau, ir viskas. Nors dar jaučiau įkandin sekant kažką svetimą – gal katę ar jos baltumą.
Po daug metų mane suviliojo vyresnė moteris. Abigailė. Ji buvo mano mokytoja. Prancūzų. Baudelaire’as, Victoras Hugo, Lautreamont’as – įprastinė draugija. Ji avėdavo juodus aulinukus, buvo biseksuali, mėgo peilius. Namie laikė katę. Jai taip ir nedavė vardo – toks buvo sumanymas. Katė buvo gera peliautoja, grobį guldydavo jai prie kojų. Žinoma, ji buvo juoda, juodut juodutėlė. Pernelyg juoda, tarsi nudažyta juodmedžio katile. Mums miegant kartu pirmą naktį, vidury nakties ji užšoko man ant krūtinės, ir aš pabudau krūptelėdamas. Spoksojome vienas į kitą. Buvau išsigandęs, o katė nusiteikusi smalsiai arba pavydžiai, arba tiesiog agresyviai. Nežinau. Keista, kad diena ir naktis kartais taip gerai jungiasi, viena gimdo kitą. Balta tampa juoda. Juoda – balta. Abi tampa blankiai žalios ir snaudžia viena kitoje lyg sapnai arba košmarai. Pirmą kartą mintimis sugrįžau prie baltosios katės ant leisgyvės guobos šakos virš biraus sniego. Guobos jau buvo palaužtos, jų dienos suskaičiuotos. O gal ji atkeliavo į šį nykų miesto butą, pamaniau aš nusiraminęs, dar jaunatviška, laukinė, persisotinusi lauko pelių ir drugelių. Gal ji niekada ir nebuvo balta, tik juoda kaip naktis ir apsnigta. Gal mudu niekada nebuvom palikę vienas kito. Gal jos murkimas pritilo ir išnyko už mano klausos ribų. Vėliau Abigailė atvyko čia įkandin manęs ir netrukus mirė nuo krūties vėžio.
Visa tai sukasi galvoje šią lietingą dieną einant akmenimis grįsta gatve į artimą smuklę padaryti gramo. Niūru. Lietus nepaliauja. Taškosi automobiliai. Šaltyje styro skurdūs belapiai medžiai. Daug liepų. Guobų nėra. Aš apsisiautęs neperšlampamu lietpalčiu, primenu pasimetusį ženklą „&“ po brezentu. Vėlyvas ruduo. Sniego dar nėra, bet greitai bus. Mintys, prisiminimai ne šiaip sau ateina į galvą. Gatve kėblina senis, prašantis smulkiųjų. Juodais auliniais batais, spokso prisimerkęs, lyg pusaklis. Elgeta, bet kas gi yra elgeta? Medžiotojas be laimikio, mokytojas, prašinėjantis dėl pramogos, ištrūkęs vienuolis, nykus degtinėje įmirkusio išmarginto kūno koliažas. Nėra tokio. Jis tiesiog elgetauja, iškėlęs pilką apiplyšusį skėtį, o ant peties, pririšta už pavadėlio, tupi balta katė, labai balta, ir, rodos, stebi mane taip lyg būčiau ekskomunikuota ir pasiklydusi bažnyčios pelė. Baltesnė už bet kokį mano matytą ar įsivaizduotą baltumą po tos sodybos katės. Aš nusigręžiu, bet ar mes kada nors nusigręžiame? Senis ima labai garsiai kalbėti – kažką apie smulkiuosius, monetą ir apie kraują, varpus ir meilę – tuo ypatingu kurčnebylių balsu. Lietus jau pliaupia, ir atrodo, kad mano kulkšnys eina vandens paviršiumi, mano batai – paskendę kačiukai, parazitiškai įsikibę po plaukiančiu kiliu. Vėl vaizdas iš praeities. Girdžiu, kaip Abigailė klausia manęs prancūziškai, ar negalėčiau priglausti savo medžioklinio peilio jai prie gerklės ir šaukšteliu pilstelėti verdančio vandens jai ant spenelių, kad pasiektų kulminaciją, o šalia, ant baltos kaip sniegas paklodės, guli jos juoda katė. Tada lietus pavirsta šlapdriba, temperatūra sparčiai krinta. Tuoj sniegas. Žinau, kad turiu atsigulti, pajausti, kaip tamsus, sidabriškas sniegas švelniai gula man ant veido, per žibinto šviesą ir visatą, per gyvuosius ir mirusiuosius, apklodamas virš manęs murkiančią juodą katę, apklodamas senį, jau be katės, sukantį vienišą už kampo, kapinių Kaune link, kur palaidota Abigailė.
Buteliai
Visi tie buteliai. Gražu. Tiesiog kraunu juos. Visą gyvenimą iš visur. Atrodo taip natūralu. Kai kurie iš istorijos atmatų duobės, kai kurie iš vasaros virtuvės, iš šiukšlių konteinerio, mano praėjusio bandymo, palei šaligatvio bortelį, iš statybvietės ar tiesiog iš bet kur. Kiek tik reikia apsėstam šios aistros. Tiesiog kraunu ir kraunu. Aukščiau ir aukščiau. Mano mėgstamiausi mėlyni ir juodi, nors dauguma rudi arba bespalvio stiklo. Savo ankstesniame gyvenime mėginau sudaryti krūvą, bet nepavyko. Nepaklojau pakankamai didelio pagrindo, todėl iškilo tik į kelių pėdų aukštį, paskui vis griuvo. O gal buvo užkeikta iš pat pradžių. Šita krūva kelių metrų pločio ir kelių metrų aukščio ir vis kyla aukščiau. Aukščiau ir aukščiau. Ta mano ant medžio pritvirtinta iškaba skelbia, kad nestatau aukščiau nei leidžiama – aukštesnioji valdžia baiminasi, kad žmonės gali užstoti kai kurių žvaigždžių vaizdą. Tai paveldo įstatymas, nors, aišku, netaikomas kai kuriems iš šių medžių. Aukščiau ir aukščiau. Po kelių dienų turėtų būti sulig mano ūgiu. Mano ūgis – šešios pėdos po dangaus skliautu. Neturiu jokių pretenzijų pasiekti žvaigždes, dabar tai pabrėžtinai viešai pakartoju. Gana, kad iškils pakankamai aukštai, ir dar truputį, kad niekas negalėtų užsimanęs užšokti. Net aš pats. Aukščiau ir aukščiau. Sulig mano ūgiu. Paskui antra tiek, ir bus gana. Esmė – atsargiai užmetinėti butelius. Kai jie atsitiktinai sudūžta, man nepatinka. Kažkur giliai viduje suskausta. Jaučiuosi lyg ugnį ryčiau. Susigūžiu ir kone pravirkstu. Man tai tikrai nepatinka, bet suvokiu, kad sudužęs stiklas, šukės ir kruopelės padeda užpildyti kiaurymes ir krūvai suteikia daugiau balasto. Kaip uola iš smilčių. Štai taip. Galbūt mano ankstesniame gyvenime tai buvo tik uolą imituojančios smiltys, todėl ir sugriuvo. Ne, tikriausiai dėl per mažo pagrindo arba buvo užkeikta. Šį kartą bus kitas reikalas. Bus kaip didelis storas bokštas, panašus į langą, pro kurį gali žiūrėti iš visų pusių, bet viduje nieko nėra. Ir toks storas, kad neperregimas – net šviesai įeiti pro vieną pusę ir išeiti pro kitą reikės ištisų gyvenimų arba šviesmečių. Nuo viršaus matysis viskas aplink, tik ne tai, kas tiesiai apačioje po krūva – tad šios dalies negalėsiu stebėti. Tai, ko gero, vienintelis trūkumas, bet jis yra pačios sistemos dalis, ir aš manau nesąs už tai atsakingas ir nebūsiąs nubaustas. Tai ne koks nors įprastas simetrinis langas. Tik buteliai, stiklas, ir visai nebūtinai langas. Ir šiaip, kas gi yra langas, jeigu ne žiūros kliūtis, dirbtinis pasaulio rėminimas į ribotą vaizdą, meno kūrinys, valdymo mechanizmas. Jeigu esi viduje, būk viduje. Jeigu esi išorėje, būk išorėje. Nežinau, kodėl tai dažnai vadinu langu, bet taip jau išeina. Štai jums langų langas, kreivas, visai nereikalingas, jeigu iš tikrųjų nenori žinoti, kur esi, ir verčiau linkęs žinoti, kur galėtum būti. Kai nuspręsiu, kad aukščiau jau nebekils, įsikarsiu į medį, atsargiai nusileisiu virve ir sėdėsiu savo butelių karalystės viršūnėje, ant savo reikalingo, nereikalingo lango. sangina
Pasižiūrėkite į tuos tikrus langus su rėmais va ten, po kitais medžiais. Rėmai padaryti kaip tik iš tokių medžių. Tokių pat medžių, tokios pat medienos. O dėl stiklų nežinia. Gal iš viso pasaulio – Armėnijos, Negyvosios jūros ar dar iš kur. Čia suplūdo marios kvarco ir smėlio. Kai būsiu ant savo butelių viršaus, žmonės galės prieiti ir iškėlę kurį nors iš tų langų pasižiūrėti aukštyn į mane. Būsiu tylus ramus. Tuo pat metu kiti žmonės galės žiūrėti pro kitus langus. Aš jų turiu apie 20. Jokio mokesčio. Tik smagumas. Gerai pasismaginsime, argi ne? Aš pats pro langą į juos nežiūrėsiu. Matysit mane viršūnėje. Pasaulio viršūnėje, mūsų pasaulio. Mano. Naktį, kai bus tamsu nors akį durk, aš išnyksiu, bet tebebūsiu ten, ant savo butelių. Mėlyni ir juodesni geriausi. Sukroviau juos labiau į apačią. Bespalvių daugiausia viršuje. Geriau atspindi šviesą ir žalius lapus. Tikiuosi, kartkarčiais suteiks man žalio atspalvio, kaip tam smagiam žaliajam riteriui. Galėsite išdaužti savo langų stiklus ir vis tiek nepamatysit manęs žiūrinčio į jus pro langą, bet kartkarčiais galėsit pasižiūrėti pro langą vienas į kitą. Naktį manęs visai nematysit. Smokit kumščiu tiesiai į stiklą, tik, žiūrėkit, neįsipjaukit. Na, manęs tengi dar nėra. Prieš ten būdamas noriu pasipraktikuoti žiūrėti pro langus, pro kuriuos žiūrėsit jūs. Gal užlipsite pirmiau, kad galėčiau pamatyti, kaip atrodote, o tada lyg ir žinosiu, kaip aš jums atrodysiu. Jeigu smogsiu kumščiu į langą ir žiūrėsiu į jus pro rėmą, irgi pažadu nekraujuoti. Nepakenčiu kraujo. Visas pasaulis pilnas kraujo, bet šie buteliai pilni nieko, nebent, sakytume, pilni oro. Jums reikės nusileisti žemyn. Viršuje gyvensiu aš. Aš pats.
