„Matyt, jau gervės rengia atsisveikinimo puotą“, – pagalvojo Flamingas Jėpis ir apsisuko, kad keliautų į Dienvidų Janio namus, esančius už trijų kilometrų. Eidamas mąstė, kažin kokia šįryt bus Janio nuotaika. Itin gera, aišku, nebus, nes kaipgi žmogus gali jaustis, kai iš jo atima ką tik išsimokėtą kombainą.
https://www.alna.lt/business/lt/sprendimai/alna-lease-management
– Še tau ir lizingas, – aną vakarą Janis guodėsi Jėpiui, – lyg duonos liže per galvą... Girdi, mokėjimo terminas pasibaigęs! Bet jeigu mano penkiasdešimties tonų išaugintų rugių niekam nereikia, iš kur aš trauksiu tuos pinigus?
Po poros nužingsniuotų kilometrų Jėpiui pasidarė šilta, tad nebereikėjo verkšlenti, kad į seną, nutepliotą vatinį jau seniai niekas nebeįsiuva sagų.
Dienvidų Janis jo laukė kiemo vidury niūrus it paskutinis rudens lietaus debesis.
– Ar kiaules skersti moki? – vietoj labo ryto paklausė Jėpio. – pabandysiu nešti ponams kyšį. Galbūt pratęs man tą lizingą. Aš pats savo meitėlių negaliu. Jie lyg iš mano šeimos...
– Duok šen skerdiklį! – bravūriškai šūktelėjo Flamingas Jėpis, nors jokio gyvo padaro, išskyrus blusas ir uodus, nebuvo nudobęs. Ak, taip, šiąnakt dar gandrą. – Bet ar bekonai ponams patiks? juk jie labiau dolerius vertina, – vildamasis, kad kiaulių skerdimo išvengs, tęsė Jėpis.