Atvėso mano baltas telefonas – kaip sniego kupstas gunkso ant kėdės ir tyli tarsi miegantis gyvūnas ir tol jo balso niekas negirdės kol iš kažkur atklydęs garso aidas stipriau jam į pašonę kumštelės arba palies jį mano delnas ir jo laidas nuneš žodžius ir kaitins jį kalba tačiau iš ten joks garsas neatklysta ir juo labiau iš čia jis neatklys – čia panaši į svetimą žmogystą įsiropštė tyla – mirties šauklys ir diena naktį tyli
telefonai klegėję paukščio kažkada balsu – dabar ragelis tįso kaip lavonas visai atvėsęs jau – o man alsu
