Mes neateiname į šį pasauli verkdami, kai visi tuo metu aplinkui šypsosi. Sugebėkime gyventi taip, kad įšeitume iš šio pasaulio šypsodamiesi, kai visi kiti aplinkui verks.
Visų pirma, aš tai rašau sau ir paskui tik kažkam. Taip, aš esu labai nusivylusi vyrais ir taip vadinamais romanais. Jie nieko gero neduoda, tik skausmą, naujas žaizdas širdyje ir panieką. Beviltiška laukti nuoširdumo ( tai netaikoma Tau - kursai skaitai ) nes jo nerasi. Visi žaidžia ne tik žmogaus jausmais, bet ir gyvenimu.
Aš jau kartą puoliau gana žemai, bet bandžiau rasti savyje jėgų pakilti ir bandau atstatyti prarastą ir beveik sugriautą gyvenimą. Taip, trūksta šilumos, šiltų jausmų, švelnių ir širdžiai malonių žodžių. O jūs - vyrai - mokate visa tai suteikti. Taip, moterų silpnybė yra ta, kad mes patikime tomis pasakomis, prisirišame, paskui gal įsimylime... O po to , kai suprantame, kad visa kas buvo - pilstymas iš tuščio į kiaurą, būna vėlu ir tenka save rankiotis iš gabalėlių.
Kad ir kokia stipria aš save laikyčiau puikiai žinau, kad ir aš galiu papulti į tokį gerai suregztą voratinklį. O to aš nenoriu ir tiesa sakant - bijau. Mano gyvenime to visokio skausmo buvo daugiau negu jo reikėtų ir aš nenoriu ir vėl jį pajusti.
Rašau visa tai neturėdama jokių tikslų, rašau tau - žmogau, ir turiu viltį, kad tu juo nori būti.
Aš manau, mes neesame maži vaikai ir atsakome už savo jausmus. Veiksmus...
Aš jau seniai nebegyvenu įliuzijų pasaulyje, nes sugryžus į realybę, būna labai skaudu. Aišku, kaip ir kiekvienas žmogus, taip ir aš turiu svajonių, yra norų, bet aš tam didelės reikšmės neteikiu. Žinau tik tiek, kad visą likusį gyvenimą mane persekios žodžiai; " kalėjimas" , "kalinė". O būtent šie žodžiai daugėlį gasdina ir jie nenori turėti su tokiais žmonėmis nieko bendro. Todėl puikiai žinau, suprantu, kad mano svajonėms nelemta pildytis...
Dar nemažai laiko praeis, kol galėsiu lengvai kvėpuoti ir daryti tai, ką noriu daryti, o ne tai ką esu priversta daryti. Taip, gal aš ir dabar jau galėčiau rašyti - myliu; ilgiuosi, laukiu ( jei to bučiau norėjusi). Gal tai būtų tiesa? Bet kokia!.. Žiauri ir negailestinga tiesa! Tiesa - priverčianti kažko tikėtis, svajoti, laukti... Ar verta ko laukti?
Juk šiuo metu aš tegaliu tik svajoti, ir gal dar tikėtis, kad viskas susiklostys maname gyvenime gerai... Bet ir vėl, tai tik iliuzijų pasaulis.
Žmogui reikia realybės.
Tai štai! Nustojau laukti ir tikėtis to, kas man yra neįmanoma. O gal nė niekada nebus? Bet tegul niekas nedrysta galvoti apie mane kažką blogai, įžeidžiančio, ar laikyti mane melage, dviveidžiu žmogumi.
Tiesiog tegul nedrysta!
Man, kaip ir kiekvienai moteriai reikia meilės, šiltų jausmų, bent žodžiu. Aš juk vistiek esu tik silpna, trapi moteris. Nenoriu ir neketinu įsimylėti, nes nenoriu dar kartą pajusti skausmo, kada netenku jėgų ir savo esybės. Kada vienai tenka pasilikti su savomis mintimis, perkratinėti įvykius, dūstant nuo prisiminimų, kaunantis pačiai su savimi. Viskas baigiasi sekinančia, dvasine krize... Tai siaubinga, tai negailestinga ir pagaliau vis tik tai yra mano košmaras, sumišęs su nuojautomis, mirties baime, nuolat virpanti ir regis sprogstanti nuo visko galva.
Tuos du kartus , ne, gal greičiau tik vieną kartą pergyvenau, bet labai sunkiai ir tik su žmonių pagalba. Bet... Ar aš gyvenu dar? Man tikrai reikia moralinės pagalbos, noriu pasidalinti mintimis, noriu... Daug noriu. Bet gal reikia savus norus pamiršti?
Kada galėsiu statyti savo gyvenimą iš naujo, kada galėsiu tiesai pažvelgti į akis - tada, tik tada viską nuspręsiu...
Gal ir keistai nuskambės mano mintys, tačiau kartais savo gyvenimą pasitikrinu galvodama apie Mirtį. Ar aš skaičiuodama paskutines savo gyvenimo minutes būsiu laiminga prisimindama kai kuriuos žmones,kuriems nežinia dėl ko aukojau savo laiką? Bijau ir vėl būti skaudinama, todėl daugiau nieko, NIEKO nepriimsiu į savo širdį. Bijau kad mano gyvenimas ir vėl bus daužomas į begales šipulių, kuriuos sulipdyti yra be galo sunku. Ir be to nenoriu likti viena su iki gyvo kaulo įgrysusiomis mintimis, kautis pačiai su jausmais. Kai...
Taip, tu gal šito nepergyvenai, bet aš tai perėjau ir daugiau to patirti nenoriu. Ar tu žinai ką reiškia klupti ir keltis, mylėti ir neapkęsti vienu metu? Ne? Tad linkiu kad niekada to nesužinotumei...
Nuo pat vaikystės mano siela buvo sklidina iškilmių, netgi pompastiškų siekių ir troškimų, ir štai kaip žemai esu puolusi žemyn. Jei būtum pažinojęs mane ankščiau, kai buvau laiminga, jokiu būdu nepasakytum , kad prieš tave tas pats žmogus. Bet, su kiekviena diena, darausi ramesne. Bet vistiek esu tokia pat šalta, nepasiekiama, svetima. Net žvilgsnis mano negyvas, tik stingdanti, racionali mintis jame atsispindi. Aš dar kartą pergalvojau savo gyvenimą - diena po dienos, minutę po minutės, tarytum ieškodama slaptos - ne savo, o apskritai žmogaus gyvenimo prasmės, tarytum atrasdama ir suvirškindama tiesą, baisią ir per daug neišvengiamą ir suvokiamą tiesą, suprantu kad reikia ją pripažinti. Lankstytis jai...
Aš jau nieko negaliu nei teisti, nei vertinti, nes greitais žingsniais mane tada pradeda vytis Praeitis.
Taip, mano širdis mokėjo mylėti, ar užjausti, mat tokia ji sukurta, o kai baisus skausmas nukreipė ją kitu keliu, kai ją persmelkė neapykanta ir pyktis, tą pasikeitimą lydi tokios kančios, bukas skausmas...
Gyvenime būna situacijų, kai pasielgiame taip, už ką kitus būtume pasmerkę. Tačiau neturime kitos įšeities. Privalome taip elgtis... Ir mums jau tada nesvarbu ką žmonės pasakys. Didžiausias gyvenime džiaugsmas, kad mus myli. Myli už tai, kokie mes esame. Seniai sakau, negalėčiau atleisti išdavystės. Bet man išdavystė yra ir tai, kad vyras permiegojo su kita. O dviguba išdavystė - kad tą sužinai iš kitos moters, būtent tos, su kuria permiegojo ne kartą vyras.
Taip... Nuo tada nesijaučiu moterimi mylima, geidžiama. Pavargau kaitinti ir užvedinėti vyrą meilei, komplimentams, kurių niekados ir taip nebūdavo. Pavargau švelniomis užuominomis jam kartoti, kad man viso to reikia. Noriu kad vyras mane mylėtų ne kumščiais, ne kojomis... Turiu juk jaustis kad šeimoje esu mylima. O lieku namų tarnaite ir jo norų tenkintoja. Pavargau jam atleidinėti. O naktimis sėdėti ant laiptų, ar gulėti ligoninėse po eilinių sumušimų, jo pykčio protrūkių. Gyvenime esu labai impulsyvi, jautri, mane valdo jausmai, o sprendimus diktuoja intuicija.
Tad kur tiesa? Ar tik aš turiu būti laikoma nusikaltėle jei jis nuolat mane skriaudė? Net dabar kraujas užverda, kai prisimenu visas patirtas skriaudas, smurtą ir neteisybę. Mane griaužia kirminas, kurio matomai jau niekada taip ir nebenusikratysiu. Jis lenda vis gilyn ir gilyn į sielą, nepalikdamas jokios vilties ar paguodos. Neviltis ir dvejonės įsigraužė iki pat branduolio krūtinėje, širdyje liepsnote liepsnoja pragaras, kurio jau niekad neužgęsinsiu. Kuris lieka many pravira spraga į aną pasaulį.
Auga mano dukra.
Nenoriu kad ji užaugus manytų, kad jos motina - žmogžudė -, kad nužudė tikrą jos tėvą. Nepakeliu tos minties. Ką ji manys? Susitaikys? Taip, ji dar maža, mano mergytė. Bet kada užaugs ar atims teisę vadinti ją sava?
Tuomet nieko nemaščiau, neatėjo į galvą jokios mintys, pernelyg buvo aptemusi sąmonė nuo visko. Žinau, kad net teisme niekas manimi nepatikėjo, tad kaip gali patikėt vaikas... Gal, kada nors ji ir atmins bent sapne mano ašaras ar tėvo spyrius mamai? Juk ji negali nepatikėti! Ji yra perėmusi dalelę manęs, mano sielos, kuri negali netikėt...
Vyras susierzinęs nukreipė akis. Nors sakyti "susierzinęs" būtų ne visai teisinga. Ant liežuvio liko keistas pojūtis, bet ne troškulys - kas kita...
Ar neužmiršta dar kas nors?.. Ir vyrą, ir moterį graužia niūrus įtarimai, kad kita pusė nepakankamai uoliai rinko dokumentus... Ir, norėdami parodyti savo sąžiningumą, jie prasimano vis naujų ir naujų... Ir niekas nežino, kurgi tas paskutinis dokumentas... Ir nėra galo tiems dokumentams...
(Anoji moteris kaltino mane nereikalingu priekabumu. Bet aš nepriekabiauju, taip iš tiesų yra!)
- Bet argi ne tokios yra meilės pareigos?
- Jokiu būdu! Meilė - tai, kas lieka, kai išskirties metodu atmetami draudimai. Jei netikėsi tuo, vadinasi, netikėsi niekuo.
Žmonės anaiptol negalvoja, kad meilė nėra svarbi. Jie ištroškę jos; žiūri be galo daug filmų apie laimingą ir nelaimingą meilę, girdi šimtus banalių dainų apie laimę, bet vargu ar kas galvoja, jog mylėti galima mokytis.
Pirmasis žingsnis, kurį reiktų žengti, tai įsisąmoninti, kad meilė yra menas; jei mes norime sužinoti, kaip mylėti, turime parodyti tokį pat ryžtą, kaip ir panorę išmokti bet kurio kito meno, sakysime, muzikos, tapybos, audimo, medicinos ar inžinerijos.
Kokie būtini etapai mokantis bet kurio meno?
Kadaise žmonės sakydavo, - rašyti neverta.
Sakė, - nebeskaityk, - lyg mano akys ir taip matytų.
Kalbėjo, - nedirbk, - o ranka pati gviešiasi tušinuko galo.
Kada tušinukas lūžta, tenka griebtis ir pieštuko...
